blogas – tekstų skaitymo būdas

 
ANTROJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
 
 
2006-01-09, apie dvasinį materializmą
 
Lietuvos radijuje vykusiame pokalbyje rašytoja Jurga Ivanauskaitė gražiai apibrėžia dvasinį materializmą – specifinę dvasingumo rūšį, kuria „maitinamas“ neretas Tibetan atklydęs vakarų turistas. Kaip atvykėlis įsivaizduoja dvasingumą, taip šis ir pateikiamas. Rūpinamasi, kad „dvasinis turistas“ nepervargtų, kad neprivalėtų nieko gyvenime keisti ar kažko atsisakyti, kad religija – budizmu ar hinduizmu – galėtų naudotis, kaip psichoterapija ar raminamaisiais vaistais.

Visam gyvenimui kažkada esu pamilęs keturis pirmuosius Nemune išspausdintus Jurgos Ivanauskaitės ikitibetinius apsakymus, bet susimąsčiau apie Lietuvoje vyraujančios religijos dvasinį materializmą. Kritinio mąstymo stokojančioje visuomenėje bet kokios religijos ritualas tėra psichoterapija. Mat negali visiškai pasitikėti ir mokslo pasiekimais, nes jie visą laiką kinta (nesu girdėjęs kvailesnio dalyko, laimei ši mintis - ne Jurgos...).

Prisiminiau pasakojimą apie verslininką, kuris dėl kalnuose gyvenančio atsiskyrėlio, žinančio, kas yra gyvenimas, metęs savo biznį, automobilius ir moteris, pasisamdęs šerpą ir ilgus mėnesius kopęs iki atsiskyrelio olos. Pasakojama, kad susilaukęs ramaus atsakymo (pasaulis yra lėtai plaukianti upė), pervargęs verslininkas visai pasiuto, ėmė rėkti: mečiau visą biznį, o tu man pasakoji tokius niekus apie pasaulį! Atsiskyrėlis pabalo, paraudo, dingo olos gilumoje ir išeidamas iš jos su ryšulėliu ant lazdos dar pasitikslino: ar tu tikrai žinai, kad pasaulis nėra lėtai plaukianti upė?
 
< 2006-01-08 knygos 2006-01-10 >

rzu
dienos
saulė
modeliai
kūryba
ratilai
kas ir kaip
parama