Atsispirsiu nuo šilto komentaro, kurį paliko wonderman kaip tik ten, kur kyštelėjau reklaminę žymę (ar gairę (ar abi)) apie rinkimų žemėlapį, ir kuris (šiltas komentaras) užsibaigia sakiniu beje, neradau bloge komentavimo, tai rasau cia...
Maždaug po pusmečio nuo šios svetainės įkūrimo datos paleidau joje diskusijų skyrelį. Tuo metu buvau inirtingai įjunkęs į mėginimus sustabdyti kompiuterinės kalbos kultūros švytuoklę, tad provokavau užklydėlius šiomis temomis diskutuoti. Atkakliai taisiau beveik kiekvieną man įrašomą tekstą (maždaug taip: ...neradau bloge komentavimo, tai rašau čia...). Ištvėriau gal pusantrų metų, tuomet užšaldžiau diskusijas, vėliau mėginau jas gaivinti vien registruotiems vartotojams, bet jau buvo nuslūgęs su elektroniniu Aido dienynu susijęs vartotojų srautas. O juk ir aš tingėčiau diskutuodamas kaskart prisijungti...
Na taip, monobloge nėra komentarų. Esu matęs ir matęs tų komentarų – delfyje, dialoge, vlkk... Beje, rašykuose, kai kurių žmonių bloguose bei kaip tik ten komentarai autorizuoti, tas lyg ir turėtų kilstelėti teksto lygį, bet dažniausiai juk anaiptol?
Empatijos apimtas bandau įsivaizduoti savo tinklapio skaitytoją, kuris po mano nerišliais konstruktyvais įsibestų į tokius vebdunuliškus (cituoju) hehe idomi ideja ar beto nesamone!.
Atvirai tariant, komentarai, mano galva, yra viso vebdunuliškojo judėjimo achilo kulnas. Nemaža dalis lietuviškos (ir nelietuviškos) blogsferos yra semantinis dumblas, bet tikrasis dumblas (asemantinis?) – tai komentarai. Neturiu nieko prieš apačių žiniasklaidą, pritariu idejai reitinguoti tunto nenuoramų prinaršomų atradimų katalogus, bet tas tikriausiai turėtų būti laisva nuo komentarų, nuo bet kokio teksto.
Leonidas Donskis velniškai teisus:
Viena iš didžiausių grėsmių knygos pasauliui – tai greitasis skaitymas. Tik šiukštu nepainiokime greitojo skaitymo su bėgliu skaitymu ar greitu informacijos įsisavinimu, be kurio mes paprasčiausiai neišgyventume informacijos perprodukcijos amžiuje.
Greitasis skaitymas yra ne tiek skaitymo tempas, kiek orientacijos knygų pasaulyje būdas (tiksliau, jo nebuvimas). Veikiau jis yra nuostata, atimanti iš knygos jos sakralumą, paslaptį ir gilų skaitytojo susitikimo su ja išgyvenimą. Tai panašu į greitą maistą. Lygiai kaip egzistuoja junk food, esama ir to, ką būtų galima pavadinti junk literature (arba pulp literature).
Prieštarausite, kad bloginu ne visai pagal paskirtį? Gali būti. Bet kurio interneto dienoraščio pagrindinės vidinės paskatos – tai kūrybinis ekshibicionizmas, teksto atvirumo ir improvizacijos samplaika, necenzūriška laisvė, stačiakampio lango formos rakto skylutė.
Jei yra video, foto (ir audio?) blogai, turėtų turėti teisę būti ir teksto blogai. Teksto, kurį gali skaityti lėtai (na, negali – greitai). Kurį prarijęs anonimiškai nesuviduriuoji. |