blogas – tekstų skaitymo būdas

 
DEVYNIOLIKTOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
 
 
2007-05-10, susvetimėjimo dar pasitaiko
 
Susvetimėjimas yra toks pats žodis-artefaktas, kaip ir brandus socializmas ar gegužės pirmosios demonstracija. Negaliu tiksliai atgaminti, kada jis buvo mums būdingas. Šį visuomenės bruožą pakeitė sveika kova už būvį, privati iniciatyva – tad dabar draugų turiu mažiau (ir matau juos rečiau), bet užtat neturiu kada skųstis nei susvetimėjimu, nei būties gėla.

Prieš kelias savaites Gedimino prospekte buvau keistoko vyksmo liudininkas. Dvi iš pirmo žvilgsnio smarkiai primenančios čigones (šiukštu ne romėnes!) moterys – tamsoko gymio, ilgais klostėtais sijonais – laikydamos rankose po glėbį rožių mėgino įteikti po vieną iš tų rožių kiekvienai pro šalį skubančiai moteriai. Darbo diena, maždaug pietų pertraukos metas – galiu įsivaizduoti minčių nuotrupas, kurios sukosi šių skubančių vorkoholikių galvutėse. Nei viena jokios rožės nepaėmė, atsukdavo petį ir aplenkdavo didmiesčio kliūtį vikriu kulniukų kaukšėjimu.

Vakar daugmaž piko metu raliuodamas namo (pasirenku ilgesnę, tačiau sąlyginai pustuštę trasą (na, labai sąlyginai)), vienoje žmonių perpildytoje autobuso stotelėje pastebėjau daugmaž blaivų vyrą, nulipusį kelis žingsnius į gatvę ir mėginantį susistabdyti kokį nors automobilį. Jo veido išraiška nebuvo nekantri ar iškreipta kokios nors kančios (greičiausiai niekas nemiršta), ištiestoje rankoje laikė rausvą banknotą, iš tolo pažinau Maironį. Įdomiausia, kad niekas nestojo. Beje, pats nebūčiau susiviliojęs nei Basanavičium, nei Daukantu.
 
< 2007-05-09 žmonės 2007-05-12 >

rzu
dienos
saulė
modeliai
kūryba
ratilai
kas ir kaip
parama