blogas – tekstų skaitymo būdas

 
KETURIASDEŠIMT PIRMOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
 
 
2007-10-10, horizonto linija
 
Mažų mažiausiai turėtum žmogus dirbti pusė tiek, o gauti dvigubai. Tai tam tikras vidinis barjeras, per kurį beveik neįmanoma prasibrauti – juk beveik tą pačią akimirką žlugtų toji sritis, kurioje darbuojiesi, o šalies atsilikimas nuo eurovidurkio išsyk paketurgubėtų.

Pačios mintys šia tema pamažu išlukštena tave iš vovėračio – staiga susivoki vidury dienos žygiuojąs miestu, šeštadienį belipąs iš baseino, kuriuo nesustodamas nusiyrei kilometrą, moteris maloniai nustebusi priglunda prie tavo peties, o migdoma dukra užmiega anksčiau, negu tu.

Horizonto linija yra vienas iš galimų raktų. Standartinėmis dienomis žvilgsnis nuolat sufokusuotas trumpu atstumu, ne toliau kelių metrų: kavinukas, kito automobilio bamperis, miglota horizonto linija paveiksle, kuris kabo tavo kubelyje virš kompiuterio, prekystalis, iš kurio renkiesi pietus, lipnūs lapeliai ant sienos po tuo paveikslu, vėl bamperis, televizorius.

Realaus horizonto turiu gal tik po kelis laipsnius (toks kampų matavimo vienetas) iš kiekvieno balkono, juokinga, bet abiejuose kyšo po prekybos centro fragmentą. Akis galiu pakelt tik į dangų – beviltiška, jau nuo tarybinių laikų kas visų – tas niekeno, beveik kiekvienas žodis aplipęs © („dangus“, „žvaigždės“, debesys languose), ir reiškia visai ne tą, ką jis reiškia iš tikro.

Pamažu suvokęs, kad gražiausios horizonto linijos, kurias savo gyvenime regiu, yra nuolat pertraukiamos reklamos, pagaliau nutraukiau šį nevykusį hipnozės seansą. Paprasčiausiai negrįžau iš reklaminės pertraukėlės. Mano gyvenime jau buvo nutikęs toks laikas, kai televizoriaus net neturėjau, ir šiukštu jo nepavadinčiau nei tamsiu, nei niūriu. Skaitau šį rudenį net daugiau, nei tuomet (rašau tik mažiau).

Būtų vebdunuliška, jei kas nors sukurtų nedidelį ženkliuką („aš nežiūriu TV“), nes kaip sykis dabar ta mintis vis suspurda įvairiose virtualybės vietose, bet tingiu. Lipsiu kur aukščiau, į tokią vietą, kur gali paleisti akis į tolį, horizonto linija ilga, neryški, tikra ir lengvai galėtum nuskristi, jei tik turėtum sparnus.
 
< 2007-10-09 lyrinis rūkas 2007-10-15 >
2007-10-11 03:53 DovydasPerskaičiau ir tarsiu porą žodžių.Aš gyvenu be televizoriaus nuo to laiko, kai išvažiavau iš tėvų namų prieš 12 metų, ir nepasigendu. Na, nebent pasaulinio lygio sporto varžybos ir kt. išskirtiniai atvejai, bet tuomet būna puiki proga aplankyti draugus. Negaliu pakęsti tos nuolatos burbančios ir spalvotus vaizdus generuojančios dėžės. Ir vis tik kažkas turi tą erdvę – televizoriaus vakuumą – užpildyti. Paskutinius kelerius metus man tai yra internetas. Kartais pamąstau, kad naujienų portalai, blogosfera su blogų komentavimu, plepalų, draugų ir pažinčių svetainės, muzika, menas, interaktyvios pramogos – visa tai tėra puikus televizoriaus pakaitalas. Praleidžiu internete daug laiko, praleidžiu viską, ką sutaupiau nežiūrėdamas televizoriaus. Galbūt pabėgęs nuo vilko užšokau ant meškos. Šalia ženkliuko „aš nežiūriu TV“ reikėtų ir „aš nenaršau interneto“. Pavyzdžiui, kad ir šis blogas. Net pats nepajutau, kaip tapau tavo, Raimundai, skaitytojas. Man patinka kaip tu rašai. Koncentruotas stilius.
komentarų: 1neteisingų atsakymų: 3teisingų be komentaro: 1
kaip komentuoti?vardas:
Kontrolinis klausimas:url:
Pagrindinis horizonto vagis (kurio atsisakiau).

atsakymas:
Įrašyti(pasitikiu Jūsų vidiniu cenzoriumi (ąčęėįšųūž, rupūžė ir t.t.))

rzu
dienos
saulė
modeliai
kūryba
ratilai
kas ir kaip
parama