|
PENKIASDEŠIMT PIRMOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
|
| |
| 2007-12-22, išeinu trumpų atostogų |
| |
Kalėdinio vaikų žiburėlio jausmas, kaip visuomet – šiltas, virpantis, nedarnus, mielas, naivus, įkyrokas (čia aš apie Senelį), krykštaujantis ir nedrąsus. Trimečiai nelabai atsilieka nuo keturmečių, o nuo jų mažai atsilieka tėčiai, tik mamos lenkia visus. Mokytojytės nardo po tą trumpą valandos trukmės akimirką, kurioje skęsta Senelis ir tėčiai, vaikai kelia kvadratu savo socialinius įgūdžius ir įspūdžius, aš beviltiškai nesusikalbu su fotoaparatu, Edita teisi, tikriausiai instrukcijas reikia skaityti, bet juk parašyčiau pats dar geresnę, jei tik Kalėdų Senelis palieptų.
Iš panašaus vakaro (o gal ryto?) praėjusiame tūkstantmetyje tik nuotrauką ir teišsinešiau, kitkas skendi milžiniškoje erdvėje, supusioje mane, tuomet dar tokį nedidelį, atsimenu tik tą nežinomybės jūrą aplinkui, tuos duslius nesuprantamus garsus, nežinia iš kur pasirodantį ir kur vėl pranykstantį vyrą raudonais atlasiniais kailiniais ir nosimi, tą baimę, kad pamiršiu žodžius, kurios neišvengiamai tikriausiai juk ir pamiršau.
Nors ne, išliko ir dar keli dalykai – eglės kvapas, mirksintys girliandų žiburėliai, bengališkosios ugnelės, fejerverkai (tik tuomet tai buvo raketos), ir tas šaltas jaukus garsas, kurį skleidžia du angliarūgštės burbuliukai, trumpą akimirką susitikdami akis į akį per dvigubą lenktų taurių stiklo sluoksnį, tarsi tai būtų dvi gretimos dienos ties metų riba, kiekviena įkalinta savųjų metų krištolo luite, beviltiškai nugrimzdusiame į amžiną atminties bedugnę.
Gerų Jums Kalėdų. |
| |
| < 2007-12-21 |
lyrinis rūkas |
2007-12-25 > |
 |
 
|