|
PENKTOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
|
| |
| 2008-02-02, vidinis pamažu nugali išorinį |
| |
Neseniai skaičiau, kad dabar jau pagaliau, beje – pirmąsyk per pastaruosius šimtus (?) tūkstančių metų – mažiau nei pusė žmonių dirba žemės ūkyje. Pamažu imu suvokti, į kurią sritį iš žemės ūkio pamažu traukiamės. Į vidinį pasaulį.
Vidinis pasaulis nėra koks nors trečiojo tūkstantmečio išradimas. Jau pirmieji uolų piešiniai buvo ne kas kita, o tik nuo išorinio pasaulio atsiskyrusios žmonių mintys, jausmai ir tam tikra pradinė telepatijos užuomazga. Kiekviena knyga ir paveikslas, skulptūra ir audioįrašas yra vidinio pasaulio sala. Į vienas išsilaipiname po vieną, sutikdami tik autorių ar jo paliktus pėdsakus. Nujausdami kitų salos lankytojų potyrius ir buvimo vidiniame pasaulyje ženklus.
Kitas vidinio pasaulio salas – spektaklius ir koncertus, mitingus ir rinkimus – lankome būriais, jau ne tik autorius mums svarbus, rezonuojame vienas kito jausmais ir nuojautomis. Išoriniame pasaulyje, kaip visuomet, lieka mūsų tik kūnai, o patys akimirkai, valandai ar istorinei epochai persikeliame į ištisus vidinio pasaulio žemynus.
Bendras mūsų visų vidinis pasaulis pagaliau įgijo nenutrūkstamą erdvę, geometriškai užpildydamas tą patį rutulio paviršių, kuriame yra visi ranka pasiekiami išorinio pasaulio objektai. Vidiniame pasaulyje kol kas nieko nepaliesi ranka, tačiau daug laisviau judi po tą rutulį. Ką gali žinoti, kai baigsis nafta, gal tai bus kone vienintelis judėjimo būdas?
Vidiniame pasaulyje praleidžiame vis daugiau laiko. Yra profesijų, kurių atstovams beveik nieko netenka daryti išoriniame. Iš ugdymo turinio negailestingai išstumiame fiziką, vis daugiau dėmesio skirdami socialiniams mokslams ir įgūdžiams. Kai susimąstai, išorinis pasaulis vis labiau darosi toks – mažiau realus, beveik neapčiuopamas.
Jau daros beveik gėda prisipažinti, kad neturi vidiniame pasaulyje nuosavo kampo. Be Vartų į vidinę realybę žmogus jau nebegali gyventi, tad jei jis neturi šio prietaiso namie, tai bent jau nuolatos apsilanko viešosiuose Vartų salonuose.
Maištaujantys originalai (Hablicelis) apsimeta, kad išjungia savo asmeninį vidinį pasaulį iš rutulio formos tinklo, bet net jie retsykiais įbrėžia blogosferoje trumpą manęs čia nėra, nesulauksit. Kas gi antraip atsimintų juos egzistuojant?
Atvirai sakant, vis labiau pasiilgstu išorinio pasaulio. O jūs? |
| |
| < 2008-02-01 |
visuomenė |
blogsfera |
2008-02-03 > |
 | | 2008-02-13 12:43 lygudu | Tikriausiai skirtingai sudėliotos sąvokos atspindi ir skirtingą požiūrį į jas. Kai mintys kaip nors pateikiamos arba kai svetimos mintys kaip nors priimamos, aš tokį kontaktą vadinčiau savo kontaktu su išoriniu, o ne su vidiniu pasauliu. Vidinis - tik kai savyje mąstau. O jeigu va skaitau kažkokio Zabarausko užrašus, tai jau išeinu į kontaktą su išore. Atitinkamai ir "vartai į vidinę realybę" man tėra tik dar vienas (alternatyvus) išorinis pasaulis. Galbūt dėl to man ir šio (alternatyvaus) išorinio pasaulio vertinimas nestipriai tesiskiria nuo to, kaip vertinu tradicinį išorinį pasaulį. Man svarbiausia, ar gaunu kontaktą, ar ne. | | | 2008-02-02 15:31 shiny | Bet juk fizikai kaip tik labai daug laiko praleidžia savo vidiniam pasauly (: tame tikrąjame, kuris smegenyse egzistuoja. Labai lengva ten paskęst kartais.. Ir smagu.
O šiaip tamstos aprašomas vidinis pasaulis yra baisiai įtraukiantis ir labai jau sunku iš jo išsikapstyti. Juk VISI ten! Kartais pagalvoju kad jau per daug įklimpau, bet kolkas nesiruošiu apsimetinėt kad bent bandau išlipt (: | | | komentarų: 2 | neteisingų atsakymų: 0 | teisingų be komentaro: 2 |
|
 
|