|
DEVINTOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
|
| |
| 2008-02-27, vamzdžio anatomija |
| |
Ką tik užverčiau Dž. Barnso (Julian Barnes) Pasaulio istoriją pusvienuolikoje skyrių (tai mano chuliganiškas vertimas vietoje „10½ pasaulio istorijos skyrių“, – nes šis, mano galva, smarkiai iškraipo originalo A history of the world in 10½ chapters). Prakeikimas, dėl vertimo negalėjau lietuviškai skaityti Dž. Irvingo (išskyrus „Pasaulį pagal Garpą“), visuomet kyla įtarimas, kad esi šiek tiek apvagiamas. Štai 191 p. radau Gonville and Caius kolegija. Gūgtelėjau, taip yra toks koledžas prie Kembridžo universiteto. Ar čia koks naujas lietuvių kalbos politikos vingis?
Postmodernistinis romanas-koliažas, smagios sankabėlės tarp tiesiogiai nesusijusių skyrių: Nojaus arka, kirvarpos. Maždaug nuo trečiojo skyriaus supratau, kad galiu ramiai mėgautis nepriklausomų siužetų čiurlenimu, dešimtąjame tiesiog privalo būti armagedonas. Ir klydau, ir ne. Pasaulio (romano, gyvenimo) pabaigą radau. Buvau autoriaus išradingai priverstas pats sau užduoti labai teisingus klausimus. Na, atsakymai, atsakymai – gal jie toje pusėje skyriaus, kurios knygoje ir nėra, gal tą 1/2 privalai savo mintyse pasirašyti pats, su savais atsakymais?
| – Man atrodo, – kalbėjau toliau, – kad dangus yra labai geras sumanymas, net, galima sakyti, tobulas, bet jis mums netinka. Tokiems, kokie esame.
– Mes paprastai stengiamės nedaryti įtakos žmonių sprendimams, – tarė ji. – Vis dėlto nuoširdžiai suprantu, apie ką kalbi.
– Tai kam tada viskas? Kam mums dangus? Kam tie sapnai ir svajonės apie dangų? – Atrodo, ji nenorėjo atsakyti, gal laikėsi profesinės etikos; bet aš neatlyžau. – Nagi, pasakyk ką nors.
– Nes jums jų reikia, – tarė ji. – Nes be svajonės negalėtumėte gyventi. Čia nėra ko gėdytis. Man atrodo, kad tai visai normalu. Tik manau, kad jei iš anksto žinotum, koks yra dangus, gal jo neprašytum.
– O, čia tai nežinau. – Aš puikiai praleidau laiką: parduotuvės, golfas, seksas, susitikimai su garsenybėmis, niekada nesijaučiau blogai, nesu miręs.
– Praėjus kuriam laikui paaiškėja, kad visą laiką gauti tai, ko nori, yra praktiškai tas pats, kaip niekada negauti, ko nori. |
O juk tai knyga ir apie gyvenimo vamzdį, sudarytą iš nuolat kylančių lygių; labiausiai džiaugiesi tuomet, kai būni ką tik perėjęs į aukštesnį. Juk baisu pagalvoti, kaip gyvenote, kai neturėjote automobilio; ir kaip būtų gerai pasikeisti jį į naujesnį? Tam tikra prasme viduriniojo amžiaus krizė panaši į bandymą peržaisti jau pasiektus lygius iš naujo, kol dar nesibaigė laiko limitas...
Vienintelis atsakymas, kurį pusę lūpų burbteli autorius – smalsumas. Mokslininkai, atradėjai, knygų skaitytojai ir aptarinėtojai išsilaiko ilgiau, kur kas ilgiau už greit perdegančius kūrėjus, kad ir tų pačių knygų autorius. |
|
| |
| < 2008-02-24 |
knygos |
2008-02-29 > |
 | | komentarų: 0 | neteisingų atsakymų: 2 | teisingų be komentaro: 1 |
|
 
|