|
DEVINTOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
|
| |
| 2008-03-01, jam septyniolika |
| |
Vakar „Skalvijoje“ (žiūrėdamas Romo Zabarausko „Man septyniolika“) pasijutau visai kaip XX a. pradžios Paryžiuje, tik sumažintame tūkstantįsyk. Romas tobulai surežisavo ir savo prisistatymą – ironiškas, šiek tiek įstrižas, neakivaizdus, akivaizdžiai talentingas.
Ir ta trumpa tyla po filmo, prieš plojimus. Tarsi Monmartro kavinėje mums būtų pateikę užgimstančio modernizmo. Dar nežinia kaip reaguoti. Atvirai tariant, ir į šį sūnaus filmą ėjau baimindamasis (tikriausiai tai bus nuolatinė būsena?). Nors per tą trumpą tylos emocinę audrą supratau: viskas, šitas gali, valdo formą, kalbės ir stebins, bus nesuprastas, sulauks ir pripažinimo, tik gal ir ne to, kurio tikėjosi.
|  | Penki žmonės, penki pokalbiai telefonu, penkios savižudybės. Tarpusavyje nesusijusios istorijos paauglių, kurie pasirinko mirtį. Lietuva savižudybių kiekiu pirmauja visame pasaulyje - kodėl? Kas yra savižudybė – silpnas, neteisingas, desperatiškas poelgis, ar sąmoningas maištas prieš visuomenę, likimą ir Dievą? „Man 17“ – septyniolikmečio bandymas kalbėti apie septyniolikmetės Lietuvos problemas, vienaip ar kitaip provokuojančias mirtį - įskaitant homofobiją, seksizmą ir švietimo spragas. Ne visai nuoseklus, ne visai objektyvus, bet atviras ir asmeniškas. |
Na taip, maištas. Tema. Temos. Asmeniškas. Nukreiptas Prieš Seksizmą. Dievulėliau, juk širdies gilumoje esu subtilus (todėl dar pavojingesnis už atvirą) seksistas, savaip visiškai nepritariu lyčių lygybės idėjai (žr. būsimą kn.). O filmas man smarkiai patiko.
Jei bus šio filmo recenzijų, Romui jos nepatiks. Nes neginčijama filmo jėga yra ne jo turinys, o jo forma. Kalbu apgraibomis, aiškiai suvokdamas, kad niekada iki galo neperprasiu šios kino kalbos, neatpažinsiu citatų ir aliuzijų (na, gal identifikuosiu kai kurias, tik nesuvoksiu šaltinio). Platusis kino žiūrovas niekada nebus net tiek išsilavinęs.
| Tikrai yra režisierių, kurie keitė gyvenimą. Godardas išprievartavo suvokimą apie meną, Almodóvaras išmokė juoktis ir (ypač) verkti, Viscontis pamokė manierų, Watersas sugadino moralę.
[...]
Todėl reikėjo populiarios ir nuvalkiotos dainos – tokia ir yra „Imagine". Bet nuvalkiota – nebūtinai bloga. Lennono tekstas puikiai tiko filmui apibendrinti, susieti visus herojus. Visi jie, aišku, svajoja apie vienybę ir tokį gyvenimą, kokio savo aplinkoje dėl skirtingų priežasčių negali susikurti. |  |
Patiko „faktūriniai“ intarpai (dviračiai, riedučiai, automobiliai, manekenai, betonas(?), vanduo), kuriuos režisierius pateikia, leisdamas žiūrovui mąstyti jau filmo metu (o ne jam pasibaigus). Sužavėjo dvigubas monologų modalumas: vienu metu juose ir reali, kasdienė, veiksmo motyvuota teksto faktūra, ir perduodama žinia, apibendrinimas bei teatras.
Patyriau trumpą katarsį. Rožiniai titrai išduoda, kad Romas sąmoningai siekė sumaišties žiūrovo sieloje, na, o man tai Dž. Irvingo knygų išugdytas standartas: kikenti, kai knygos herojai miršta (o verkti – kai jie tampa laimingi). Tiražuojama mirtis jau savaime yra kažkas komiško (lyg „nužudyti Kenį“ Pietų Parke), o atsisakęs tragizmo, priešpastatęs blogą žiūrovo nuojautą taupiam kasdieniškam veiksmui, režisierius begėdiškai išprovokuoja tą nervingą nejaukų kikenimą.
Beliko antroji dalis: taip parodyti laimę, kad pravirkčiau. Kai Romas ims rašyti (o jis rašys neabejotinai), laimei, jau būsiu padėjęs plunksną. Juokauju? |
|
| |
| < 2008-02-29 |
autorius |
2008-03-02 > |
 | | 2008-03-01 17:43 Raimundas Zabarauskas | Giliai | | | 2008-03-01 17:11 rasasasa | o kur gi dūšia? (ne Romo, tavo) | | | komentarų: 2 | neteisingų atsakymų: 2 | teisingų be komentaro: 1 |
|
 
|