blogas – tekstų skaitymo būdas

 
DVIDEŠIMTOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
 
 
2008-05-15, purpurinių debesų šalis
 
Skaitydamas brolius Strugackius (Purpurinių debesų šalis (Страна Багровых Туч), TERRA FANTASTICA, 2007) pagaliau aptikau tą šaltinį, kurio motyvais jodinėjo V. Pelevinas išradingame farse Омон Ра. Juokingiausia, kad visai neseniai susidūriau ir su kitu grakščia pastraipa prasidedančiu V. Pelevino tekstu:

Значительная часть современной массовой культуры работает по схеме, которую в профессиональных кругах называют «Мельница-3»: небогатые люди продают совсем бедным свои фантазии о жизни богатых, очень богатых и сказочно богатых.

Žymi šiuolaikinės masinės kultūros dalis dirbinama pagal žinovų ratuose Trečiuoju Malūnu pravardžiuojamą schemą: neturtingi žmonės parduoda visiškiems vargšams savo sapnus apie turtingų, labai turtingų ir visiškai turtingų žmonių gyvenimą. (vert. laisv. kaip paukšt.)

Apie ką aš čia. A, taip. Strugackiai minimi jau penktojoje cituojamuoju pasažu prasidedančio teksto pastraipoje, na, o Purpuriniai Debesys – dvidešimtojoje...

Brolių Strugackių © seka baigiasi kiek anksčiau, nei gimiau aš pats (1959, 1960, 1962), todėl stengiausi atlaidžiai sekti socialistinio realizmo stiliaus herojinę, beveik mokslinę fantastiką (600 psl. knyga prasideda dalimi Septintasis poligonas, skyreliu Rimtas pokalbis, sakiniu Sekretorius pakėlė į Bykovą vienintelę savo akį.)

Vienok prarijau ją per savaitę, kone per jėgą slopindamas nenumaldomą vidinį pasigerėjimą tvirtais plieniniais tarybiniais žmonėmis. Tokį kažkada patyriau, per tarybinę televiziją matydamas multiplikacinį filmuką – na tą, kur vaikas svajoja apie herojišką karjerą tarybinėje tolimojoje šiaurėje, romantiškos šešėlių nutviekstos figūros, laužo šviesa per visą filmuką, vaikas ropščiasi užsukti varžto, žemyn krenta ausinė kepurė. Spoi nam veter pro dalnyje gory...

Dievulėliau, puikiai suprantu, juk tai irgi Malūnas (gal Antrasis?): Pareiga, Pasiaukojimas, Žmogus Iš Didžiosios, Vidinė Mieščioniškuosius Pradus Nugalinčioji Stiprybė, etc.

Visvien perskaičiau vienu ypu, jau be vidinių stabdžių žavėdamasis tūkstantmečių sandūroje išsigrynintais invariantais. Terra incognita. Lėtai, bet neišvengiamai Visatos begalybę užsikariaujanti žmonija. Mirtis, kuri yra ir neišvengiama, ir beveik nieko nekeičianti tam kely.

Keista, kodėl kai žmogų į konservų dėžutę įkiša V. Pelevinas, jausmas tik graudus ir beviltiškas, o kai tą padaro Strugackiai – graudulio beveik lygiai tiek pat, bet toks nerimastingas atsiveriančio horizonto pojūtis, na, bus tų tarybinių žmonių, tarsi turėtum laisvo laiko ir akimirkai sustingtum po iki skausmo skaidriu vasaros nakties dangum.

Visata fizikine prasme sudaryta beveik vien iš vakuumo. Ačiū dievui, nors dievo nėra.
 
< 2008-04-25 knygos 2008-05-16 >
komentarų: 0neteisingų atsakymų: 1teisingų be komentaro: 1
kaip komentuoti?vardas:
Kontrolinis klausimas:url:
Pagrindinio knygos herojaus pavardė.

atsakymas:
Įrašyti(pasitikiu Jūsų vidiniu cenzoriumi (ąčęėįšųūž, rupūžė ir t.t.))

rzu
dienos
saulė
modeliai
kūryba
ratilai
kas ir kaip
parama