blogas – tekstų skaitymo būdas

 
DVIDEŠIMT KETVIRTOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
 
 
2008-06-15, ateitis ateis pati
 
Ateitis bus kitokia, negu įsivaizduojame. Turiu savo knygų lentynoje du S. Lemo kūrinius: „Summa Technologiae“ ir „Okamgnienie“ (Akies mirksnis, akimirksnis); pirmojoje (1964) autorius išradingai ir atsargiai futurologuoja, antrojoje (2000) prisipažįsta, jog iš esmės jis nenumatė interneto atsiradimo (nors technologijoje ir pateikė samprotavimus apie popieriuje laikomos informacijos nuolatinį dvigubėjimą).

Mano galva, labiausiai vykęs pirmosios knygos numatymas – tai phantomatyka (virtualioji realybė). Antra vertus, nepanašu, kad virtualybė vystytųsi galvos smegenyse įdiegiamų elektrodų kryptimi; naudojimasis tradiciniais regos ir klausos nervais pasirodo esąs žymiai veiksmingesnis.

Susimąstęs apie kalbų vystymąsi susiduriu su tam tikromis kompiuterinėmis analogijomis. Kažkada DOS'e kodų lentelės buvo junginėjamos, o dabar vis labiau atmiršta programinė įranga, nenaudojanti unikodo. Kažkada paieškos sistemos labiau reiškė paieškos sistemų sąrašą, negu vieną paieškos sistemą.

Atrodo, kalbų ateitį lems dvi priešingos žmonijos savybės: išradingumas ir konservatyvumas. Dėl pirmosios kone eksponentiškai gausėja naujų daiktų, reiškinių ir sąvokų, kuriems vis labiau trūksta vienos kalbos žodžių. Skolintų svetimžodžių keitimas pseudo-archaiškai skambančiais naujadarais tik iš pirmo žvilgsnio atrodo konservatyvus.

Tikriausiai viskas priklauso nuo tempo. Naujadaras per vakarą, ar per autoritetą turinčio autoriaus straipsnį ar knygą atrodo pakankamai organiškas. Šimtai naujadarų per naujai aprobuojamą žodyną, ar net dešimtys – per kurios nors terminų komisijos posėdį – toks tempas jau pažeidžia įgimtą kalbos konservatyvumą. Paradoksas, tačiau svetimų šaknų susiskolinimas tuomet jau atrodo natūralesnis, konservatyvesnis, labiau apsaugantis kalbėtojo psichiką veiksmas.

Pamėginkite žvilgtelėti į kalbančią žmoniją šiek tiek iš šono. Įvairiuose rutulio taškuose gimsta nauji realybės faktai, žinios apie kuriuos akimirksniu apskrieja noosferą, nusėsdamos žmonijos žodynuose dviem būdais: vienur informacinio vėjo kartu su žinia atnešta svetimos kalbos šaknis prigyja, kitur ji sukelia alerginę reakciją, kurią seka putojantys naujadaro paieškos, aptarimo, konkuravimo, prigijimo, atmetimo reiškiniai.

Geras sveiko žmonių konservatyvumo pavyzdys yra kompiuterio klaviatūros standartų istorija. Labiausiai anglakalbėje noosferoje paplitusi QWERTY yra visai neergonomiška (ją lenkia kad ir Dvorako naujakūras), tačiau visiškai suprantama, kad masinis klaviatūros keitimas, remiantis vien ergonomijos principais, yra visiškai neįmanomas.

Juokingiausia, kad jis ir nereikalingas. Jau yra optiniu būdu stalo paviršiuje projektuojamų (taigi – individualių, nešiojamų su savimi) klaviatūrų. Gali būti, kad toliau vystantis balso atpažinimo arba lietimui jautrių ekranų technologijoms klaviatūros standarto poreikis išnyks, kaip DOS komanda ar matricinis spausdintuvas.

Tad gali būti, kad kai kurių kalbos specialistų ginama pozicija: ainių dėkingumas dėl Lietuvių kalbos išsaugojimo yra daug svarbesnis už keliolikos amžininkų nepasitenkinimą, – gali būti, kad ši pozicija jau visai netrukus ims atrodyti juokinga.

Lietuvių kalba nebūtinai išnyks, praryta didesnės kalbos. Gali būti, kad žaibiškai išsivystęs koks nors mums dar nežinomas metakomunikacijos būdas urmu praris visas kalbas, kartu su žaibiškai pasensiančiu kalbos vystymosi problemų rinkiniu (skolintis ar restauruoti prokalbę).
 
< 2008-06-14 visuomenė 2008-06-16 >
komentarų: 0neteisingų atsakymų: 0teisingų be komentaro: 0
kaip komentuoti?vardas:
Kontrolinis klausimas:url:
S. Lemo neįžvelgtas dabarties faktas.

atsakymas:
Įrašyti(pasitikiu Jūsų vidiniu cenzoriumi (ąčęėįšųūž, rupūžė ir t.t.))

rzu
dienos
saulė
modeliai
kūryba
ratilai
kas ir kaip
parama