blogas – tekstų skaitymo būdas

 
DVIDEŠIMTOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
 
 
2009-05-13, žmogus, kuris nemokėjo skaičiuoti
 
Skelbiu antrąjį (geresnį) konkursui siųstą darbą, šiek pataisęs jį pagal forumo dalyvių ir Aurelijaus redakcines pastabas. Įdomu, kad būtent ties šiuo darbu labiausiai išsiskyrė žiūri nuomonės (Flax apskaičiuotas vertinimo standartinis nuokrypis nuo vidurkio pats yra didžiausias):

Elze Hamilton7
Aurelijus Katkevičius9
Rūta Klovaste2
Lina Krutulytė6
Justinas Žilinskas7


ŽMOGUS, KURIS NEMOKĖJO SKAIČIUOTI

Trumpą akimirką pakibęs vien ant takelažo virvių Jonas peršoko į ankštą dvivietę gondolą. Barbora Radvilaitė išleido kimų aukštą garsą, daug silpnesnį, nei garvežio, ir neskubėdama ėmė tolti. Gerbiamieji, Jums leidus, ekspedicija ką tik prasidėjo!

– Šampanas bus tik sugrįžus, panie Jan...

Eugenijus Masianis ironiškai nužvelgė Joną Mačiulį. Akademinis jaunimas. Pasirinko šį tvirtai sudėtą Mechanikos ir Astrologijos fakulteto studentą, rekomendavus Universiteto Senatui. Vienam Amazonės džiunglėse sunku. Ypač, jei esi tik paprastas Istorijos ir Tautų filosofijos profesorius, Oro kelionių Kryžiaus kavalierius bei Įgaliotasis Ambasadorius Lankomose Šalyse.

– Pone Eugenijau, judėsime?
– Paskubėkim. Carpe diem, jaunasis kolega.
– Tučtuojau! Ar iki vakaro nutolsime nuo kranto linijos?
– Galbūt. Pirma turime susirasti orientyrus.

Gaudyk dieną. Jonas patikrino dujų spaudimo ir aukščio matuoklio ciferblatus, akimis paskutinį kartą suskaičiavo balasto maišelius, įsirangė į pintą krėslą ir užsisegė saugos virvę. Profesorius jau buvo įsitaisęs priekyje, prie šturvalo – atsigręžęs linktelėjo, ir abu iš visų jėgų ėmė sukti mechaninės pavaros pedalus.

Tyliai skimbtelėjusios grandinės įsuko inertinį smagratį, stumdamas orą ritmingai sutraškėjo propelerio menčių audeklas ir gondola pamažu ėmė sklęsti oru. Profesorius nukreipė ją virš miško ribos, ieškodamas jam vienam žinomų ženklų, kuriuos buvo palikęs ar įsidemėjęs ankstesnėje ekspedicijoje.

Tramdydamas jaudulį, Jonas mankštino ilgoje kelionėje viršum vandenyno sustingusius raumenis. Nutviekstas iš už Atlanto krašto pakilusios saulės didžiulis Barboros Radvilaitės didžkukulis sparčiai tolo į pietus, smarkiai lenkdamas ekspedicijos dalyvius.

Saulėtame jo šone ėmė ritmingai blykčioti saulės zuikutis. Profesorius balsu skaičiavo Barboros Radvilaitės veidrodininko siunčiamus tvinksnius.

– Penki, trylika, aštuoni, šeši, šeši, septyniolika... Ar atsimenate Stankevičiaus abėcėlę?
– Profesoriau, dėl Dievo! Raidė s. Po jos – u. Po to... Sudie?

Keista atsisveikinimo žinutė. Sunerimęs Jonas prisitraukė artyn kietmedžio lentoje išgraviruotą žemėlapį.

– Pone Eugenijau, ar jie ne žmogėdros?
– Džiunglėse? Čia maistas kabo ant medžių, tereikia ištiesti ranką. Jokiu būdu.

Jis buvo išklausęs abi profesoriaus Masianio ataskaitas apie ankstesnes ekspedicijas. Tačiau negalėjo suvaldyti vaizduotės, kuri stačiai pašėlo, išplukdydama iš atminties mįslingus graikų mitų vaizdinius – kentaurus, ciklopus, undines ir driades.

– Ponaiti Janai, visų kraštų čiabuviai mums iš pirmojo pažiūrėjimo atrodo keisti. Bet turėtumėt įsivaizduoti, kokie keista jiems pasirodo mūsų vadinamoji civilizacija.
– Na, aš gerai prisimenu tą kartą, kaip pirmą sykį pamačiau dirižablį...
– Tuomet Jūs mane suprantate! Priprasite, kolega.

Jonas patikrino kompasą ir aštriu drožtuku padarė atžymas žemėlapio lentoje. Kasnakt orientuodamasis pagal žvaigždynus žymėjosi geografinę platumą, todėl gana tiksliai žinojo gondolos padėtį ant kranto linijos.

– Profesoriau, o kaip mes susikalbėsime?
– Teisybė, juk jūs dar nemokat kalbos. Ką gi, skirkime tam likusį kelionės laiką.

Čiabuviai apsiėjo keliais šimtais žodžių. Kalba priminė sustingusių akmenukų mozaiką – nei linksnių, nei daugiskaitos, tas pats žodis galėjo reikšti ir daiktą, ir veiksmą. Daugumą paprastų žodžių sudarė vienas ar du skiemenys, o bent kiek sudėtingesnėms sąvokoms čiabuviai naudojo sudurtinius žodžius.

Štai bura reiškė žmogų, o mura – tapyrą. Alkanas bura ieškodavo paži – maisto, pavalgyti. Tapyrų medžioklėn išėjęs žmogus – čiabuvių akimis žiūrint, nutrūkgalvis ir perdėtą riziką mėgstantis avantiūristas – jau būtų vadinamas burapažimura.

Sumedžiotą tapyrą, žinoma, gali išsikepti, bet ar visuomet verta? Amžinai žaliuojančios džiunglės, profesoriaus teigimu, nuolat nokinančios sultingus šimtas dvidešimt šešių jam žinomų rūšių valgyti tinkamus vaisius.

– O kaip jie vadina skaičius?
– Niekaip, ponaiti. Čiabuviams nėra ko skaičiuoti.
– Na, dienas? Ar vaisius?
– Jie neskaičiuoja. Dienos ateina ir praeina. Vaisių suvalgai ir jo nebelieka.

Tokia idiliška kasdienybė Jonui priminė Šventąjį Raštą. Ką būtum galėjęs skaičiuoti Rojuje, dar neragavęs pažinimo vaisiaus?

– Profesoriau, o kas išaugtų iš čiabuvių vaiko, jei jis dar kūdikis pakliūtų Vilniun?
– Pagirtinas klausimas, kolega! Yra du diametraliai priešingi požiūriai.
– Priešingi?
– Na, vadinamasis profesorius Tatarkovskis netiki tautų lygybės koncepcija.
– Ar jis teigia, kad toks vaikas taip ir liktų laukinis?
– Nemoksliškas absurdas! Kaip Jūs įsivaizduotumėt laukinį šiuolaikiniame Vilniuje?

Jonas susimąstė. Elgeta? Buvo tarp jų matęs ir kelis Viešpaties nuskriaustuosius, tačiau dauguma darė gudrių, apsukrių įkyruolių įspūdį. Laukinis neišvengiamai turėtų prisitaikyt ar žūti!

– O Jūs, profesoriau? Manote, išaugtų, kaip ir kiekvienas civilizuotas vaikas?
– Čiabuviai šia tema turi legendą, jaunuoli. Apie bura, kuris buvo pagrobtas ir išaugo mura bandoje.
– Vaiką? Išaugino tapyrai?
– Nebūtinai. Legendos esmė ta, kad žmogus, patekęs į svetimą civilizaciją, prisitaiko.
– Kokią civilizaciją? Tapyrų?
– Kolega, mitų negalima suprast paraidžiui. Jūsų ironija – visai ne vietoje.
– Suprantu. Atsiprašau, profesoriau. Ir koks jis užaugo?
– Antžmogis. Asimiliuojamasis perėmė abi kultūras ir galų gale iškilo virš abiejų.

Mačiulių giminėje kūdikiai išaugdavo savo šeimose. Jonas žinojo, kad jo tėvas rūpinosi net ir nesantuokiniais savo vaikais, todėl jokios civilizacijų maišaties nepajėgė įsivaizduoti. Ar galimas daiktas, kad čiabuviai paliktų kūdikį likimo valiai? Antra vertus, jei negali savo vaikų suskaičiuoti, tai kaip supaisysi, kad kurio nors trūksta.

Profesorius Masianis patenkintas parodė ranka pažįstamos formos įlanką ir davė nurodymą pažymėti ją žemėlapyje. Tvirtai suspaudęs pirštais drožtuką Jonas susimąstė, koks būtų jo gyvenimas šiose džiunglėse. Jei kas jo – nuogo laukinio – paklaustų, ar jis norįs keliauti į civilizuotą pasaulį, išmokti skaičiuoti – kaži, ką atsakytų?

Gondola pasisuko į vakarus ir pavėjui ėmė tolti nuo vandenyno. Profesorius sustabdė giroskopą, nukėlė kojas nuo pedalų ir išstūmęs žiūrono vamzdį ėmė atidžiai sekti jam vienam težinomus orientyrus. Nuo medžio pakilęs keistas paukštis staiga nutūpė tolimame gondolos krašte. Plačiau išskėtęs sparnus patenkintas sukleketavo snapu.

Jonas akimirką pasijuto taip, tarsi jis būtų į namus grįžtantis džiunglių vaikas, tarsi vaikystėje jį būtų iš čia išvogę, supažindinę su pasaulio sandara, išmokę manierų ir rašto. Tarsi jis ilgėtųsi šių aukštų medžių susiraizgiusiomis šakomis ir šaknimis, šių papūgų, erelių ir kolibrių, šių anakondų ir tapyrų. Tarsi jis būtų paryčiais į namus grįžtantis burapažimura.

* * *

Čiabuvio veidas, nugairintas lietaus ir saulės, mažai skyrėsi nuo profesoriaus Eugenijaus Masianio fizionomijos tą tolimą Vilniaus dieną, kuomet Jonas Mačiūlis pirmąsyk klausėsi ką tik iš Amazonijos grįžusio Oro kelionių Kryžiaus kavalieriaus ataskaitos.

Jonas Mačiulis jautėsi blogiau nei per griežčiausią profesoriaus egzaminą. Tarsi minties krašteliu būtų beveik apčiuopęs teisingą atsakymą, mįslingą nuo galutinio jos suvokimo vis išsprūstančią tiesą. Tarsi tvankiame, pelėsiais atsiduodančiame džiunglių ore kabėte kabėtų nesuprantama, protu nepaaiškinama grėsmės nuojauta.

Džiunglių kalba – ne tokia paprasta, kokia iš pradžių pasirodė. Čiabuvio veidas jam kalbant visiškai nesikeitė, lyg jis būtų ne žmogus, o iš medžio išdrožtas stabas.

– Broli, atvežiau tau lauktuvių.
– Ačiū! Mano miškas dabar ir tavo miškas. Ir upė.

Profesorius broliškus jausmus išreiškė, dvigubai sustiprindamas žmogaus sąvoką (bura bura), lauktuves čiabuvių kalboje atstojo dvigubas maistas (paži paži). Atsakymas – dviskiemenių daiktavardžių, kurie niekuo nesiskyrė nuo beveik tos pačios prasmės veiksmažodžių, rinkinys – galėjo būti verčiamas ir linkiu geros dienos džiunglėse ar atsigaivinkite vandeny.

– Ar gerai juda tavo kaulai, broli?
– Matai? Aš dar gyvas.
– Seniai nebuvau čia užsukęs.
– Buvo diena diena. Ir naktis naktis. Bet praėjo.
– Ar gerai auga tavo žmonių vaikai?
– Aš jų neskaičiuoju...

Medinė Kaukė gebėjo juokauti! Jonas pakeitė pozą, atsiremdamas į medžio kamieną. Lūšnelė pūpsojo it lizdas, suręsta netoli milžiniško medžio viršūnės, sakytum kokių penkiolikos metrų aukštyje. Daugybė kryžmai surištų jaunų medelių kamienų, šakų ir šaknų formavo beveik visiškai plokščias jos grindis, pro kurių plyšius galėtų iškristi žiūronas ar kompasas.

Jei nebūtum atskridęs oro balionu, galėtum čia įsikarti tomis ilgomis prie medžio kamieno prigludusiomis kopėčiomis. Bet tik ne šiame tvankiame karštyje. Įdomu, ar jie niekuomet nenukrenta? Ypač vaikai.

Jonas apsidairė. Dar trys ar keturios trobelės tos pačios veislės medžiuose, gal tuzinas tingiai nuo tvankios kaitros besislapstančių čiabuvių. Ir nė vieno vaiko. Profesoriaus balsas šiek tiek virptelėjo.

– Nemačiau, kur mano ji žmogus?
– Jos nebėra. Išskrido.

Profesorius trumpam nutilo.

– Kas tai buvo? Jaguaras? Ar karštinė?
– Ne. Ji norėjo skristi. Ir ji išskrido.
– Ar seniai?
– Buvo ta diena, bet jau praėjo.

Jonas sukluso. Profesorius Eugenijus Masianis garsėjo kaip užkietėjęs viengungis. Keliaudamas po Pietų Ameriką šeimos juk nesukursi. Ar vis tik? Nedrįso to paklausti net naktį, kai jiedu grįžo į savo gondolą ir liko joje vieni.

– Profesoriau, kokia šios genties ateitis?
– Norėčiau žinoti, labai norėčiau.
– Kai mes imsim kirst šiuos miškus? Ir statysim čia miestus?
– Istorija moko, kad civilizacijos be nuostolių nesusilieja.
– Jie išmirs?
– Ne. Pranašesnė tauta praturtėja, pasisavindama primityvesnės tautos žemę, kultūros ir mitų užuomazgas, turtus ir žmones. Veikiausiai jie virs mumis ir tuomet jų nebeliks.

Jonas Mačiulis mėgino įsivaizduoti susidūrimą su aukštesne civilizacija. Iš tolimos Atlantidos atvykę antžmogiai atlaidžiai bristų Vilniaus gatvėmis, rodydami miestelėnams kokią nors antgamtinę technologiją. Žvilgsniu įžiebtų ugnį. Akimirksniu persikeltų į nutolusią vietą. Kalbėtųsi mintimis.

Būtų galas Respublikai. Ir Universitetą tektų uždaryti. Tikriausiai profesorius teisus dėl to mito – pats turėtumei tapt antžmogiu, antraip tave laikytų aptvertame... mieste.

– Ar negalima jų apsaugoti? Uždrausti medkirčiams įžengt į šias džiungles?
– Jaunuoli, ar manote, kad čiabuviai patenkinti savo būtim?
– Na, jie neatrodo labai susirūpinę.
– Be rašto ir skaičių. Be vandentiekio. Persekiojami ligų ir jaguarų.

Tamsa slėpė profesoriaus veidą, bet Jonui pasirodė, kad ponas Eugenijus yra šiek tiek sutrikęs. Ir kurgi pagaliau tie vaikai, kuriuos kas nors galėtų pagrobti?

Prieš užmigdamas Jonas Mačiulis mėgino įsivaizduoti profesorių su čiabuve moterimi. Nuolanki tarnaitė nuogomis nutįsusiomis krūtimis, aukštai medyje kurstanti laužą ir kepanti jo ugnyje profesoriaus sumedžiotą tapyrą. Gimdanti jam vaikus, kuriuos šis vežąs į Vilnių viešam demonstravimui disputuose su vadinamuoju profesoriumi Tatarkovskiu.

* * *

Dar kelios dienos praslinko, it karoliai, užverti ant ekspedicijos plano. Jonas Mačiulis gerokai privargo, kol vienas nuskrido išilgai upės iki pat Amazonės ir grįžo atgal, tokiu būdu patikslindamas žemėlapyje intako liniją. Profesorius, ilgomis kopėčiomis nusileidęs ant žemės, papildė savo piešinių katalogą dar trisdešimt aštuoniomis valgomųjų vaisių iliustracijomis. Kaip ir ankstesnėse ekspedicijose, jis nepajėgė iki galo perprasti šių čiabuvių.

– Broli (bura bura), ar tau nesmalsu, kiek tavo genty žmonių?
– Ne. Kai mano genties bura norės skristi, bura ir taip išskris.
– Žiūrėk. Aš dabar vienas.

Profesorius buvo priverstas panaudoti europietišką skaitvardį. Medinė Kaukė žvelgė ironiškai. Žodis skaičiuoti jo kalba kartu reiškė ir painiavą, nesupratimą.

– Ak. Vėl skaičiuosi?
– Taip. Aš ir ji žmogus buvome du. Dabar aš vėl vienas.
– Koks skirtumas? Dabar – esi?
– Esu, bet paklausyk...
– Kas? Ar norėtum pamatyti, ką reiškia skristi? Bet ne su ta pūsle. Skristi pačiam?
– O kaip?
– Eisim rytoj. Parodysiu tau skaičiavimo medį.

Paskutinę naktį keliautojai beveik nesumerkė akių. Džiunglių kalba skaičiavimo medis galėjo reikšti ir chaoso aukurą, ir absurdišką stuobrį. O skristi? Ar judviem rytoj grės koks nors pavojus? Ar gali būti, kad tai – mirties medis? Čiabuviai atrodė taikūs, niekuomet nesikovė tarpusavy. Neatrodė, kad jie turėtų kitų priešų, išskyrus jaguarus.

Antra vertus, o kur jų vaikai? Profesorius prieš užmigdamas sumurmėjo, kad jam nėra tekę regėt ir nėščios čiabuvių moters.

Medinė Kaukė atsisakė lipt į gondolą, tad paskutinę ekspedicijos dieną juodu buvo priversti ir vėl nusileisti nuo medžio. Gerą pusdienį be kirvių ir peilių brovėsi pro susiraizgiusias šaknis ir lianas. Čiabuvis neleido paimti nei maisto, nei kompaso.

Pažinimo medis savo galinga lapijos karūna buvo išsikovojęs apvalų tamsų ratą – mirties tvaiku pažymėtą tuščią žemės plotą, nusėtą pūvančių šakų, vaisių ir lapų. Tik griaučių čia trūko. Jonas Mačiulis galėjo prisiekti, kad kaip tik tokio medžio graviūrą jis yra matęs Biblijoje.

Medinė Kaukė mikliai užsliuogė šiurkščiu ir suskeldėjusiu medžio šonu iki apatinių šakų. Reikėtų dešimties vyrų, jei norėtum apkabint tokį medį. Grįžo nešinas trimis sultingais vaisiais. Sulaukęs klausiamo profesoriaus žvilgsnio linktelėjo galva ir parodė sau į burną.

Stebėjo, kaip du išvargę europiečiai prakanda gelsvą žievę ir suleidžia dantis į sultingą minkštimą. Pasidėjęs savąjį vaisių ant žemės neskubėdamas apėjo didelį ratą tamsiosios pievos pakraščiu.

Grįžęs pastovėjo ties dviem nejudriais kūnais. Pakėlė neliestą vaisių. Lėtu judesiu padėkojo medžiui. Šiandien gera diena skristi. Neskubėdamas atsikando.

* * *

Tas, kurį Jonas Mačiulis anksčiau buvo mintyse pavadinęs Medine Kauke, plačiai išskleidė sparnus ir patenkintas sukleketavo snapu. Pašokęs į orą sumojavo ir visai neskaičiuodamas teisingai pasirinko ritmą bei kampą. Po valandėlės jau sklendė šilto oro srovėje, tingiai apžvelgdamas kone visą Amazonės intako baseiną.

Mintimis, kurias dabar gebėjo fokusuoti ne blogiau, nei akis, apčiuopė dar kelis Dukart Lesusius. Ramiai pasisveikino, lyg skraidymas ir minčių skaitymas būtų įprastos, kone įgimtos jo savybės. Pajuto Skraidančiųjų bendrumą ir paramą dar vienam naujokui.

Nėra kur skubėti. Pirmiausia jis pripras prie sparnų, paskraidys po šia kaitria saule.

Mintimis išskyrė du naujus besparnius be skaičių, lėtai grįžtančius nuo Medžio. Negavęs tinkamos aukos, Medis tikriausiai nebūtų suteikęs jam sparnų? Kuris iš jų taps naujuoju Medine Kauke? Et – ar dabar yra koks nors skirtumas?

– Ilgai pramiegojom?
– Buvo valanda valanda. Ir praėjo.

Tas, kurį kažkada vadino Jonu Mačiuliu – aukštas, tvirtai sudėtas čiabuvis – skverbdamasis tankiu pomiškiu svarstė, ar jam vertėtų galų gale susimedžioti tapyrą. Būtų tikras burapažimura, žinoma, tačiau nuolatinė vaisių dieta vargino, šipino aštrius jo dantis.

Vyresnis, kiek kumptelėjęs, nustėręs stebėjo savo plaštaką. Sąmonės krašteliu mėgino pagauti keistą mintį, lyg ją būtų atsinešęs iš kokio nors ankstesnio gyvenimo. Lyg kažkas kitas pakuždoms skaičiuotų pro jo petį. Sugniaužęs kumštį po vieną atlenkė saulėj įrudusius pirštus.

– Nėra pirštų. Dabar yra vienas. Dar yra. Ir vėl. Yra daug!
– Tu juokingas, seni. Kaip tie svetimšaliai su dviguba oda.
– Kurių trobas nuneša vėjas?
– Taip. Nes jie nemoka jų pririšti prie medžių.


Tradicinis Aurelijaus Katkevičiaus komentaras šiam kūriniui:

Labai gerai. Kibti galėtum nebent prie konkurso temos „miesto legendos“ – miesto. O šiaip – pagauna, nupiešta gerai, dialogas – išvis puiku.
 
< 2009-05-12 kūryba 2009-05-18 >
2009-05-16 20:41 Raimundas ZabarauskasŠiukšlininką esu skaitęs (gal apie 1980-uosius?), nors rašydamas jaučiuosi taip, lyg nieko nebūčiau skaitęs. Kūrinys konkursinis, todėl nėra savarankiškas (per trumpas). Tiesiog tai mano antrasis bandymas fantastikos erdvėje. Labai ačiū, kad netingėjai skaityt ir komentuot, Justai.
2009-05-16 15:01 Justas ButkusŠitą perskaičius varpelis ėmė skambėti.Tik vienas momentas - pakeitimo, užkliuvo.Varpelio skambėjimas privertė perversti kelias knygas, kol suradau Roberto Šeklio kūrinį Lorėjaus šiukšlininkas (angl. The Sweeper of Loray, Robert Sheckley).Pradžia keista (šitai nusprendžiu jau pasiekęs paskutinę eilutę) linkme verčia mintis, tačiau kūrinys skaitosi. :)
komentarų: 2neteisingų atsakymų: 0teisingų be komentaro: 1
kaip komentuoti?vardas:
Kontrolinis klausimas:url:
Kiek kartų Jonui teks ragauti pažinimo medžio vaisių, kol jis ims skristi (įrašykite skaičių)?

atsakymas:
Įrašyti(pasitikiu Jūsų vidiniu cenzoriumi (ąčęėįšųūž, rupūžė ir t.t.))

rzu
dienos
saulė
modeliai
kūryba
ratilai
kas ir kaip
parama