blogas – tekstų skaitymo būdas

 
ANTROJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
 
 
2010-01-11, tikro vampyro istorija (dvikova)
 
Rašykuose pamažu išvystėme fantastikos dvikovų ir riterystės idėjas. Pirmosios dvikovos sąlygos buvo tokios:

a) sekundantas Valkas parinko lyrinį kiberpanką;
b) mano pirštinę pakėlęs St. Sebastianas tam kiberpankui sugalvojo tris temas:
  • „Tikro vampyro istorija“ - pasakojimas pirmojo asmens perspektyva, temos pavadinimas interpretuojamas laisvai, tačiau tai turi išlikti pagrindine kūrinio idėja;
  • „Kodas Veronika“ - pagrindinis personažas turi nusižudyti (jo veiksmai, jam žinant apie pasekmes, turi sukelti jo mirtį), veiksmas turi vykti Lietuvoje, kaimo vietovėje;
  • „T minus“ - veiksmas turi vykti Lietuvos teritorijoje, veiksmo laikas - tam tikras laikotarpis iki (per, po) mums žinomo pasaulio sunaikinimo;
    c) parinkau jam temą „T minus“;
    d) jis man - „Tikro vampyro istorija“;
    e) dvikova ką tik užsibaigė, regis, nepralaimėjau...

    Dvikovos turi geras perspektyvas, nes štai sekundantas Valkas rašo: Dabar apie pačius kūrinius. Abu - tyro oro gurkšniai rašyko fantastikoje, gan geros, naujos ir nematytos idėjos.


  • TIKRO VAMPYRO ISTORIJA

    Pastebėjau ją ne iš karto. Vilkėjo mechaninį šešiakojį – žmogaus kūno joje tebuvo torsas. Nieko ypatingo, aptempta liemenė, sudaryta iš gero tūkstančio jau seniai nebenaudojamų atminties mikroschemų, po kuria galėtum nujausti du stangrius ir simetriškus gal šešių colių įstrižainės papukus.

    Tąkart įsikūnijimui buvau pasirinkęs skystu kuru varomą tanką. Turiu kelis archaiškus mechanizmus savo kolekcijoje. Negailėdamas vikšrų spaudžiau pačiu gatvės viduriu. Nuolatinė miesto minia prasiskyrė, it tai būtų Raudonoji jūra. Pneumatinių ir elektros pavarų valdomomis galūnėmis miestelėnai vis plūstelėdavo į šalis, lipdami vienas ant kito, ant gatvę ribojančių namų sienų, ant lenktas surūdijusias vinis primenančių apšvietimo stulpų.

    Šešiakojė buvo vienintelė, kuri nepasitraukė. Pastebėjo mane iš tolo, bet atsisuko tik paskutinę akimirką, kai beviltiškai mėgindamas stabdyti nutraukiau kairiosios grandinės narelį. Tanko vamzdis neišvengiamai būtų ją partrenkęs. Atsisukusi liuoktelėjo ir visomis šešiomis pakibo ant jo galo. Prakalbo pirma.

    – Čia toks senamadiškas kvietimas šokiui, ar kas?
    – Nestovėk per vidurį! Gal nematai – gatvė?
    – A, maniau, kad šviesolaidis. Nes tu ir leki kaip fotonas.
    – Fotonas? Ar ilgai taip kabėsi?
    – Jei tau atsibodo, tai gal jau neriam?

    Susierzinęs perjungiau sąmonę Virtualybėn. Tanko viduje palikau tik kraštelį – buką autopilotą, vieną iš tų pigių paprogramių, tik iki garažo. Blėstančiomis Realybės akimis dar spėjau pastebėti, kaip Šešiakojės kūnas, nušokęs nuo tanko, ropščiasi metalinėmis dangoraižio dekoracijomis. Mėgsta karstytis?

    Virtualybės slenkstyje, kaip visada – šiek tiek virpanti prieblanda. Nejudėjau, dvasiniais receptoriais apčiuopdamas čia pat ramiai glūdinčią Šešiakoję. Paketas įmantrių objektinių modulių, šūsnis pigių jų paviršių dengiančių emocinių simuliatorių. Jau perpus ne žmogus?

    – Fotone, keistas tu riešutas.
    – Sakei, senamadiškas?
    – Gal. Kokia čia operacinė sistema?
    – Nekutenk. Tai biologija, kvaiša.

    Savo sąmonėje dirbtinio intelekto niekuomet negalėjau pakęsti. Turėjau įvairių naudingų gelžgalių – funkcinių modulių, autopilotų, matematinių koprocesorių. Bet mąsčiau senuoju geruoju taip iki galo ir nesusintetintu būdu.

    – Šešiakoje, paskraidysim?
    – Judrus tu, Fotone. Tik nelėk šviesos greičiu, gerai?
    – Bijai iškristi?
    – Cha!

    Nes Virtualybė irgi turi ribas, kas kad jos daug platesnės, nei Realybėje. Pradėjau nuo labirinto. Sąmonės galiomis ėmiau kristalizuoti sudėtingą keturmatę formą – nuolat besišakojantį pusiau perregimą tunelį. Lėkėme pačiu jo viduriu, vos spėjau priekyje pritaisyti vis naujų posūkių ir sujungimų. Greitis svaigina. Šešiakojės sąmonė virpėjo iš pasitenkinimo. Tokiais įmantriais kampais besikeičiančio labirinto niekuomet dar nebuvo įsivaizdavusi.

    Paskui abu šiek tiek subangavome archaiškų peizažų. Tų plačių ir tuščių, su aukštu dangumi virš galvos. Nutupdžiau mus ant kalvelės akmens amžiaus paparčio pavėsyje. Priekyje nusidriekė miškas – milijonai priešistorinių medžių ir krūmokšnių iki pat horizonto. Juste jutome nežmonišką žaliai-melsvą vienatvę, it laiko mašina būtume nusikėlę taip seniai, kai dar nebuvo nei žmonių, nei kompiuterių.

    Štai tokiose laiko nepaliestose dykynėse kažkada ir užgimė tą keista biologinė kibirkštis, žmogaus protas, kiborgizacijos dar nepaliesta nuostabi pasaulio simfonijos nata. Ak, Šešiakoje...

    Ji išdegino viską iki keisčiausiomis kopomis nusidriekusio smėlio. Paleido vėją, parito kelis perregimus organinius gniužulus. Oras ties horizontu ėmė raibuliuoti – gal kokiais burlaiviais ar oazėmis? Karštis. Prakaitas. Akinanti balta saulė, net juoda akyse.

    Padariau lietų. Pyliau kaip iš kibiro. Kiekvienai smėlio smiltelei nubėriau alkaną vandens lašą. Kol geltona tapo mėlyna, kol kopos subangavo, kol pasipuošė šniokščiančiomis putų keteromis. Kol ėmem ritmingai linguoti.

    Lengvai galėjau įsivaizduoti, kad plukdau šiuo tvanu tikrą Arką. Kiekvieno žmogiško mąstymo būdo surinkęs ne tik po pavyzdį ar du, – susisodinęs viską, ką dar įmanoma surasti ir išgelbėti.

    Šešiakoje sutvėrė betoną. Kosmodromas? Kvadratinės plokštės iki pat horizonto. Kur ne kur – surūdiję mechaniniai griaučiai. Nė žolytės, nė paukščio. Staiga ėmė ir paleido minią kiborgų. Betoną padengė nariuotų, blizgančių, įvairiom kryptim besikapanojančių sutvėrimų sluoksnis. Susinervinau.

    Netaręs nė žodžio išsijungiau, kaip paskutinis tankas. Tarsi viso to man nebūtų gana Realybėje.

    * * *

    Pastebėjau juos jau iš tolo. Gatvė, kuria riedėjau, staiga beveik ištuštėjo. Išskyrus tipelius vienodais XX a. pabaigos šarvais. Tuzinas banalių robokopų.

    Buvau apsivilkęs išeiginį kentaurą. Motociklo ratas vietoje užpakalinių kojų ir dar keturios elektromechaninės galūnės. Neskubėdamas kaukšėjau priekinėmis kojomis, atsargiai iki pusės panirdamas į Virtualybę.

    Taip ir maniau! Virpančioje Virtualybės prieblandoje glūdėjo dvi saujos vienodų pilkšvai raudonų pavidalų. Jie – klonai. Aukštas kiborgizacijos laipsnis – elektroninių smegenų daugiau negu trys ketvirčiai.

    Galėjai juste pajusti, kaip tos visiškai vienodos pusiau mechaninės sąmonės alsuoja vienu ritmu. Lyg stebėtum XX a. pabaigos sinchroninio plaukimo varžybas. Susiraukiau.

    Monotonija man visuomet gadina apetitą.

    Geometriškai jau buvau pačiame klonuotų vilkų bandos vidury. Nešaudė, maitėdos, bijojo ką nors sugadinti. Man aiškus buvo jų tikslas – metalas ir elektronika. Kaip tyčia, devėjau dvi brangias archaiškas modeminio ryšio antenas. Na, tuos inkrustuotus rubinais elnio ragus.

    Neperspėję puolė mane Realybėje, iš visų keturių pusių. Atsispyręs pastačiau kentauro kūną ant rato ir smarkiai pasukau apie savo ašį. Keturiomis laisvomis galūnėmis trumpai akimirkai prisiliečiau prie keturių artimiausių klonų. Nepastebėjo?

    Sulėtinus vaizdą tai galėtų būti panašu į fechtavimą. Jie buvo vikrūs ir atsargūs, bet turėjau vieną pranašumą. Nebijojau ką nors sulaužyti. Robokopai pagaliau pradėjo mąstyti – tuomet, kai užgeso dvi pirmosios atakos. Pagavau žydras ir trumpas ryšio kibirkštis Virtualybėje.

    – Jis per greitas. Šiek tiek atsitraukit.
    – Tinklą?
    – Taip. Ir atsargiai. Iš visų keturių pusių.
    – Gerai. Kai tik palies kojomis žemę.

    Realybėje aštuoni nejūdrūs parkritusių klonų kūnai supo mane taisyklingu ratu. Likę atidžiai sekė, kaip pamažu letėja paskutinis mano suktukas. Dantiračių nebesurinksiu. Sudie, kentaure. Viskas šiame pasauly kainuoja.

    Paskutinis žaibiškas keturių dūrių išpuolis. Iš keturių pusių iššautas plonas dielektriko tinklas. Trylikos mechanizmų kovinio baleto finalinė kompozicija.

    Persijungiau Virtualybėn. Nepakenčiau to ardomų metalo konstrukcijų garso. Kaip visuomet, turėjau vos kelias akimirkas.

    Plonytėmis pilkšvai raudonus pavidalus su mano sąmone jungiančiomis gijomis išsiurbiau savo grobį. Vaikinai, pasaulis jau niekuomet nebebus toks, koks buvo. Nutraukęs vienuolika gijų grįžau Realybėn.

    Kentauras jau buvo virtęs atsarginių dalių rinkiniu. Klonai dirbo vikriai ir susikaupę, keistomis mechaninėmis veido išraiškomis. Prabilau gaujos vado lūpomis.

    – Aš imu galvą. Susirinksit ir kritusius.
    – O antenos? Atsukti?
    – Pasimkit. Susitiksim vėliau.
    – Vikrus buvo, vade.

    Geležiniais žingsniais nutolau gatve. O tas metalinio žmogaus pavidalas gana romantiškas. Kiek užsupa einant, bet nuo to tik skaidrėja mintys. Užėjęs už kampo sukeičiau galvas vietomis. Nebereikalingą gaujos vado kopūstą įmečiau pro artimiausią išdužusį langą.

    Dvylika vienodų sprangių kąsnių. Sunki vaikystė, konkurencija, jėga grįsta filosofija. Vis dar jaučiausi alkanas.

    * * *

    Šešiakoję pažinau tik iš tų įmantrių objektinių modulių. Turėjau trumpam panirti Virtualybėn, kad įsitikinčiau, kad ši moderni takaus metalo konstrukcija ir yra ta vikri pigių emocinių simuliatorių mėgėja. Iš išorės šiek tiek priminė kurtizanę.

    – Fotoreceptoriai tau neužaks, Geležinis Žmogau?
    – Svarstau apie tą šokį, Šešiakoje.
    – Fui, Fotonas! Nemandagus senamadiškas šmikis. Kuris išeina neatsisveikinęs.
    – O tau prie veido tinka skystas metalas...

    Papasakojau naujojo savo kūno istoriją, kelias svarbias detales nutylėdamas. Tiks ir taip. Vienišas karys susidoroja su gauja paikų piratų. Mirtinai sužeistas atima plėšikų vado drabužius ir arklį. Beveik atspėjo.

    – Tu mane gąsdini, samurajau. O gal esi tik šmėkla?
    – Turi omeny, iš Virtualybės pasprukusi sąmonė?
    – Aha. Vaiduoklis. Tiksliau – vampyras.
    – Cha! Išsiurbiu iš savo aukų voltus ir baitus?

    Nekrūptelėjo, tik kiek patylėjo. Ankstesnį savo kūną prarado karstydamasi dangoraižiais. Beviltiškai nusprūdo, laimei, krisdama spėjo visa prasisprausti Virtualybėn. Nepasidavė, šniukštinėjo šen bei ten visą priverstinės nebūties laiką. Kol galų gale aptiko slaptą modernių technologijų laboratoriją.

    Takų metalą sudarė lanksčiais ryšiais susieti mikroskopiniai atminties elementai. Iš tokio kūno gali bet ką nulipdyti. Šešiakojė nuolat šiek tiek kito, vis neapsispręsdama, kas jai labiau tinka: 90-60-90 ar 70-50-80. Jei kas klaustų, balsuočiau už odaliską, – o ne už tą anoreksišką pakabą.

    – Išstūmei ankstesnę tos vargšelės esybę?
    – Kad ten nieko nebuvo! Šiaip, kelios eiseną imituojančios paprogramės...
    – Apsimetei robotu! O dabar tikriausiai testuoji socialinio bendravimo modelius...
    – Nejuokinga. Palikau jiems ant palangės šiek tiek kūno ir suimitavau nelaimingą atsitikimą.

    Na taip. Po visą kūną pasiskirsčiusi sąmonė turi neginčyjamų privalumų. Dabar ji visa yra smegenys. Tam tikra prasme tauriojo samurajaus draugė yra visiškai praradusi savo galvą.

    Visą vakarą praleidome Realybėje. Privertė Geležinį Žmogų net šokti. Buvo malonu glaustis prie to švelnaus ir takaus pavidalo. Kažkur po metaliniu šarvu tvinksėte tvinksėjo biologinė manosios esybės dalis, aiškiai suprasdama, kad viskam šiame pasaulyje ateina galas.

    Paėmiau ją paryčiui, nuvargę tysojome ant dviejų realybių ribos, palikdami mūsų kūnams mechaninę reikalo pusę. Manau, ji viską suvokė, bet apimta erotinės beprotybės visiškai nesipriešino.

    Kaip visuomet, tai buvo plonytė Virtualybėje nutįsusi gija. Siurbiau neskubėdamas, žinodamas, kad nebus jokio vargo. Prieš užgęsdama tingiai šnekučiavosi su manimi.

    – Fotone, paliksi man nors šį kūną?
    – Tik pusę, Šešiaranke. Antrosios – jau niekada nebepamatysi.
    – O Geležinis Žmogus? Liks be sąmonės?
    – Paliksiu jį tau. Turėsi dar vieną išeiginį kostiumą.

    Man tiko tik pusė jos sąmonės. Žmonės dabar sintetiniai. Aš alergiškas visiems tiems standartiniams moduliams.

    Ką čia turime? Smalsi, nenuorama ir pamaiva. Kažkur giliai mano sieloje, prieš ištirpdama blykstelėjo karšta smėlio dykuma, plokščias betoninis kosmodromas. Trumpai akimirkai pajutau nenumaldomą norą įkopti į kokį nors kalną ar į dangoraižį. Suraibuliavo ir nurimo.

    Paskui persikrausčiau į takaus metalo konstrukciją, tolygiai pasiskirstydamas po visą kūną. Susiformavau. Pasirąžiau ir atsimerkiau. Kiek mažoka buveinė, bet mikroskopiniai atminties elementai regeneruoja, tad netrukus užaugsiu iki man įprasto dydžio.

    Perpus sulysusi Šešiarankė keista mechanine veido išraiška gulėjo šalia Geležinio Žmogaus. Ataugs. Nusisukau. Lėlė. Sintetika. Kaip ir beveik viskas aplinkui.

    Esu vienintelis visiškai tikras žmogus šioje planetoje. Kolekcionuoju žmogiškąjį mąstymo būdą. Biologiniu pagrindu gimusią sąmonę.

    Ateis laikas ir aš būsiu visa žmonija.

    (paskelbta rašykuose)
     
    < 2010-01-08 kūryba 2010-01-13 >
    komentarų: 0neteisingų atsakymų: 2teisingų be komentaro: 1
    kaip komentuoti?vardas:
    Kontrolinis klausimas:url:
    Kiek kūrinių gimė šioje dvikovoje? (įrašykite skaitmenį)

    atsakymas:
    Įrašyti(pasitikiu Jūsų vidiniu cenzoriumi (ąčęėįšųūž, rupūžė ir t.t.))

    rzu
    dienos
    saulė
    modeliai
    kūryba
    ratilai
    kas ir kaip
    parama