blogas – tekstų skaitymo būdas

 
ŠEŠTOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
 
 
2010-02-12, atminties pastovumas
 
Dar viena dvikova rašykuose.

Iškviečiau Žilį dėl jo gana arogantiškų komentarų po kai kuriais autoriais (ir sumaliau į miltus (bet nesulaukęs, kad tai pripažintų, konstatavau lygiąsias)).

Priimęs iškvietimą, jis paskelbė tris temas pagal tris surrealistinius paveikslus ir jų pavadinimus.

1. E. Ernstas NEMATOMAS PIANINAS
2. E. Ernstas TYLOS AKIS
3. S. Dali ATMINTIES PASTOVUMAS

Žanras ir pasaulis - fantastinis.

Parinkau oponentui „Nematomą pianiną“, o jis man – „Atminties pastovumą“.

Cituoju labiausiai nustebinusį komentarą:

prireikė ištisos paros ir, akivazdaus baksnojimo pirštu vidurnaktį - "skrisk, vaike, skrisk aš tau sakau", kad suprasčiau. o dabar galvoju, kodėl tiek daug laiko prireikė? todėl, kad čia tiek daug šlamšto be jokios gražios minties, kad žmogus atbunki, ir težiūri į tuščia egzoskeletą. po to pradedi nieko nepastebėt. mhm. not good, not good. bet bent jau Supratau.


ATMINTIES PASTOVUMAS

Džinas buvo tikrai didelis, kas kad pusiau perregimas. Vilkėjo keistą juodą švarką ant nuogo raumeningo liemens, o po kaklu buvo pasikabinęs pusiau persmauktą tamsios medžiagos skiautę, kiek primenančią drugelį. Vieną antakį laikė pakėlęs, įdėmus rudų akių žvilgsnis nudilgino – it špagos dūris. Tarsi nekantrautų sužinoti jį iškvietusiojo akiplėšos vardą.

Zigmas numetė žemėn pageltusį nuo senumo laikrodį, žengė atatupstas ir pargriuvo, nulauždamas samanose įsipainiojusią šaką.

– Zigmas!
– Laiko Džinas!

Džino mandagumo supratimas buvo keistokas. Krito atatupstas, nulauždamas aukštą pušį. Tolimas aidas tik po geros valandėlės atkartojo griausmingą džino balsą. O ji pats nesiliovė ironiškai spoksojęs iš po to nė velnio atsieit nesuprantančio antakio.

– Ar neturėtum... na, juk tave iškviečiau...
– Ko tau? Standartinės formulės?
– Būtų gerai.
– Bla-bla-bla, bla-bla-bla, ksero-turbo-nuolatos ir dar dukart. Varyk, varyk!

Zigmas užsimerkė ir susimąstė. Negi negalima be to griausmo? Pavyzdžiui, mintimis. Neprisiminė, ar trečios klasės laikrodiniu mechanizmu varomi džinai tą sugeba. Sugeba, sugeba. Tuomet galėtų vykdyti iškvietusiojo norus šiek tiek per atstumą, sakykime iš to savo laikrodžio. Be problemų, šeimininke.

Kas čia buvo? Zigmas atsimerkė ir įsistebeilijo į laikrodį. Geltonu korpusu ropojo dvi skuzdelės. Džino nebebuvo matyti. O galėtų nors atsisveikinti. Laikrodžio dangtelis atšoko, triukšmingai sugriaudėdamas.

– Gal apsispręstumei pagaliau?

Tfu! Zigmas iš kišenės išsitraukė žvakę. Seniai apie tai svajojo. Maestro buvo griežtas mokytojas. Priemonės visuomet turinčios atitikti tikslą, o persūdžius – esą, tikslas niekuomet jų nepateisinantis. Nuo-bo-du.

Distelėjo į laikrodį. Jau trys skruzdelės ant dangtelio. Pastatė žvakę ant nedidelio kauburėlio. Susikaupęs spragtelėjo pirštais.

Nulaužtoji pušis lėtai pakilo į orą, suraibuliavo ir papilkėjo. Amorfiškas pavidalas ėmė apvalėti ir kilti, virsdamas tamsiu debesiu. Pajutęs, kaip kone iki ribos įsitempia magijos templė, Zigmas mintimis linktelėjo džinui. Kad pykštelės! Liepsna ir ozonas. Gongas, liutaurai ir tūbos. Žvakės neliko nė pėdsako, tik karšo vaško lašas užtiško ant skruosto.



Kažkas čia ne taip. Nudžiaudamas Maestro laikrodį Zigmas tikėjosi visai ko kito. Aha, tuoj. Atšokęs nuo žemyn pabirusių šakų ir spyglių jis akimirką svarstė. Džinas jo galvoje tik tyliai šnopavo, nė karto nesukikendamas.

Nuolaužos pamažu ėmė suktis apie tą kupstą, įtraukdamos visas pievelėje augusias žoles ir samanas. Šįkart debesis lėtai balo, paskui paraudo – maždaug iki jauno paršelio spalvos, tuomet staiga tirštėdamas užsitraukė žaliu sluoksniu.

– Sveikas gražuoli!

Išnirusi iš debesio jauna moteris vilkėjo aptemptą suknelę iki blauzdų. Liemuo kaip smuklininko dukters Sibilės, kur pridera – ir visi elipsoidai, kūgiai bei sferų puselės. Veidas kažkoks infantilus, kaip iš ano sekmadienio sapno. Ant galvos idiotiška kepurė, aukšta ir smaila, su nukarusiu šydu.

Zigmas staiga pažino pieštą miniatiūrą iš bestiarijaus. Nekalta mergelė, ta kuri laiko vienaragio galvą ank kelių. Ragas? Džinas jo mintyse sukrizeno ir sulinksėjo. Sutrikęs mago mokinys mėgino sutverti pokalbį, kone išsemdamas iki dugno visas natūralias savo galias.

– Ėėė. Mėgsti gamtą?
– Aha. Jau net dabar man per nugarą – šimtai skruzdelyčių.
– Skruzdėlyčių?
– Aš metaforiškai, tu paikas nenaudeli!

Ji susverdėjo, žavingai šypsodamasi, kiek per plačiai, tarsi būtų įsikandusi skruostą. Mėgindama atsiremti į paslaugiai prišokusį Zigmą, nevikriai stvėrė jam už rankovės ir netyčia ją nuplėšė. Sukikeno ir jau sąmoningai – nuplėšė antrą. Suėmusi už atlapų perplėšė pusiau viską, kas dar buvo likę.

Zigmas ritmingai slysčiojo ant rausvą paršelį primenčios spalvos švelnaus šilto debesio, visas apkibdamas marškinių ir suknelės skivytais. Pušies žieve ir spygliais. Sakais, vašku ir vienaragio ašutais. Džinas jo mintyse diskretiškai nusigręžė ir net ėmė niūniuoti.

Kažkaip labai greitai čia viskas. Nesinorėjo nė atsimerkti. Dėl viso pikto vėl pykštelėjo žaibą, šį kartą šiek tiek dar ir palijo. Išdegusios laukymės vidury buvo šlapia ir tuščia – tik laikrodis, kuriuo ropinėjo gal koks tuzinas susirūpinusių skruzdėlių.

Reikalingas kažkoks tikslas. Gal priešas? Džinas susidomėjęs atsisuko. Po valandėlės miškas pavirto ruda stepe, o priešas jau buvo visiškai užbaigtas. Barzdotas kresnas mužikas meškos kailio kepure. Pūstos kelnės sukištos į raudonos odos aukštaaulius. Marškiniai perjuosti dviem spygliuotos vielos gyslom.

– Ką čia buri, tiligente eksproprijuotinas?
– Aš? Treniruojuosi. O ką?
– Nieko. Į snukį nori?
– Visuomet jūsų paslaugoms!

Zigmas išsilaužė damasto plieno kardą, patikrino pirštu – aštus! Nurėžtas slankstelis nukrito į žolę. Susiraukęs pūstelėjo kruviną bigę – ši tuoj užsitraukė ir vėl ataugo naujas pirštas.

Barzdočius tylėdamas stebėjo šiuos virsmus. Paskui stvėrė ginklą iš užančio. Tai buvo balkšvo skysčio butelys, užkimštas raugintą agurką primenančiu eglės kankorėžiu. Dantimis jį išlupęs nuspjovė šalin, užsivertė. Išgurkęs numetė ir akimirkai sustingo.

Džinas Zigmo galvoje beviltiškai numojo ranka. Girtas priešas ėmė vikriai strykčioti, pakaitom plekšnodamas tai per vieną, tai per kitą į orą išmestą koją. Durnius. Zigmas buvo priverstas vėl sužaibuoti. Triskart, šįsyk be lietaus. Dykumoje beliko tik laikrodis ir skruzdėlynas.

– Šeimininke, ar dar nepabodo?
– Kodėl? Ar yra koks nors norų limitas?
– Ne. Klausiu tik iš mandagumo.
– Na... aš juk dar tik mokymosi kely.
– Aha. Ar to kelio galas kur nors atsiremia?

Zigmui norėjosi verkti. Žinojo, kad už laikrodį klius nuo Maestro. Didelio čia daikto. Kad nors būtų vėliau ką papasakoti bendramoksliams. O juk ta prakeikta atmintis, it užsikirtusi gramofono plokštelė, vis kartos ir kartos šiuos naivius ir negrabius jautrioje sieloje amžiams įkirstus randus.

Sviedė laikrodį skruzdelynan. Išskleidęs gulbės sparnus niūriai nuplasnojo atgal į magų mokyklą. Net neatsigręžė.

Džinas filosofiškai pasirąžė. Mirktelėjo trims pro šalį šliaužiančioms sraigėms. Valandžiukę jis dar turi. Išsitiesė žolėje, užmesdamas rankas už galvos ir patogiai atsiremdamas į nukirstą pirštą.

Visuomet tas pats. Pripėduoja, sulaužo, prilyja. Kitą rytą nieko ir nebeatsimena, tai tik džino atmintis pasmerkta per kosminius amžių amžius įkyriai neklysdama veikti. Ak jau tas nepakeliamas atminties pastovumas...

Sraigės pamažu susiplojo, virsdamos apvalainais pavidalais. Jų rageliai ėmė lėtai suktis, pamažu slinkdami kiaukutų pakraščiuose staiga išryškėjusiais skaičiais. Nė akimirkai nesiliovė šliaužusios.

O kažkur toli toli, už dykumos krašto, už tolimo horizonto – už devynių vandens telkinių ir devynių dar nekartografuotų žemynų – stūksojo aukšti svajonių šalies krantai, masinantys, paslaptingi, paskendę rūke, nepaliesti nei žvilgsnio, nei užmaršties.

Turėdamas sparnus, į tokią vietą galėtum kada ir nuskristi.

(paskelbta rašykuose)
 
< 2010-01-24 kūryba 2010-02-18 >
komentarų: 0neteisingų atsakymų: 0teisingų be komentaro: 0
kaip komentuoti?vardas:
Kontrolinis klausimas:url:
Ar šis pasaulis ir personažas jau egzistuoja kitame, anksčiau skelbtame tekste?

atsakymas:
Įrašyti(pasitikiu Jūsų vidiniu cenzoriumi (ąčęėįšųūž, rupūžė ir t.t.))

rzu
dienos
saulė
modeliai
kūryba
ratilai
kas ir kaip
parama