|
DEVINTOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
|
| |
| 2010-03-02, šalto medaus veidrodis |
| |
Paskutinioji mano dvikova rašykuose.
Iškviečiau Fulą Metalą Džaketą su sąlyga, kad privalėsime rašyti vienas kito stiliumi.
Šis pasiūlė ginklus:
Žanras: Psychodelic.
Atlikėjas: Infected Mushroom, kompozicija:
IM the Supervisor
Riders On The Storm (The Doors, Infected Mushroom RMX)
Deeply Disturbed
Kūrinys turi atspindėti nuotaiką ir pagrindinę mintį skambančią elektroninėje kompozicijoje. Laikas, vieta, pasaulis nesvarbu.
Parinkau oponentui Riders On The Storm, o šis man – Deeply Disturbed.
Cituoju iš savo paties komentaro:
Ilgai vilkinau pradžią, net paprašiau FMD papildomos savaitės, niekaip negalėjau ryžtis žengti į laivą su svetima įgula.
Tik klausiausi muzikos. Beje, FMD nepdairiai pasirinko „temas“ – nei vienas iš tų užkrėstų grybų netinka omnia_mea kuriamiems pasauliams...
Mintis gimė ketvirtadienį: pagalvojau apie postapokalipsinius nuo moterų kone amžiams atskirtus vyrus. Deeply disturbed turėtų būti jų gyvenimas. Muzika natūraliai asociavosi su judėjimo (plaukimo) ritmu. Pagalvojau, FMD mėgsta užkloti kelis realybės sluoksnius, supinsiu dabartį su praeities (sausų senamiesčių) vizijomis.
Parašiau sekmadienio ryte, maždaug per dvi valandas. Žinojau, kad chaltūrinu. Atsipalaidavau, ir pasistengiau bent jau suteikti Jums skaitymo malonumą.
|
ŠALTO MEDAUS VEIDRODIS
Emilija judėjo grakščiai ir beveik visiškai tolygiai, neskubėdama, lyg tai būtų ilgas vakaro pasivaikščiojimas, lėta ir tamsi tirštoje substancijoje brėžiama linija, sinusoidė, o gal tik punktyras – ramūs ritmingi vos regimo atšvaito blyksniai, lyg iš tolo regėtum retsykiais sparnu suplasnojantį paukštį – kondorą ar vanagą – sklendžiantį išretėjusia erdve kažkur aukštai, ties planetos riba, toli už jai įprasto paslaptingo pasaulio, kurio dėsnių negali nei iki galo pažinti, nei pakeisti, nei su jais susitaikyti.
Gilaus pirmapradžio nerimo bangos skaidė Emilijos rankų ir kojų judesius į atskiras atkarpas, vienas su kitu nesusijusius vektorius, į atomus, į kadrus, – tarsi ji nebūtų tikra ir šilta, aptaki ir masinanti jauna moteris – o būtų tik aidas tolimos nesuprantamos praeities, prieš tūkstančius metų nugriaudėjusių aistrų ir sprogimų projekcija, dvidešimt keturių pasikartojančių kadrų rinkinys, virpančiom rankom ir kojoms skrodžiantis šaltą vakaro medų.
Tai galėtų būt buvęs ramus vakaras kurio nors Europos didmiesčio aikštėje, nė vėjelio, gęstantis purpuras skandina nakties rūke per dieną išvargintų pastatų siluetus, balandis purpteli į viršų, ieškodamas vietos virš aikštės iškilusiose pastogėse. Ji plaukte plauktų tuo tirštėjančios tamsos ir ramybės užutekiu, pati nesuprasdama, ko čia ieško, tačiau gerai žinodama, koks galutinis šio grakštaus punktyro tikslas.
Prieš tūkstančius metų, toje galop makabriškai nušviestoje aikštėje, pritvinkusioje fosforescuojančių lempų žibintų spalvos, jis pasilabintų su ja atsainiu rankos judesiu, kiek sutrikusia šypsena, judviejų žingsniai aidėtų tuščiose senamiesčio gatvėse, užeigose juodu persmelktų muzika ir šiluma, šurmulys ir dzingsėjimas, prislopinti balsai, lyg per rūką, lyg dugne, lyg išblukę per tuos nesuskaičiuojamus amžius, laiko jūros išskalauti ir kaži kur giliai nuplukdyti ar nuskandinti.
Emilija atsispyrė nuo svetimų atsiminimų, ryžtingais trumpais mostais kildama į dar likusią vakaro šviesą, tarsi liptų ilgais, begaliniais archaiškais laiptais. Šaltas medus nevaržė jos grakščių judesių, gaivia srove apiplaudamas veidą, dvi nuogos krūtys iš šono galėtų priminti pelekus, saldus ir masinantis, nerimastingas jos kelionės ritmas vis stiprėjo, lyg atrasdamas tikslą, kryptį ir pamažu subyrėdamas į druskos rupumo nervingą virpulį. Ir jis buvo sūrus, šaltas, gilus, bei neperregimas.
* * *
Eimantas atkakliai plukdė savo kanoją į Salą. Kaip ir visi išlikę žmonės, buvo čia gimęs. Milžiniška nesvetinga uola pačiame bekraščio vandenyno viduryje – Sala mažiausiai tiko gyventi. Tačiau jis nuolat jautė paslaptingą trauką, nesuvokiamą nerimą, norą vėl ir vėl sustoti ant pasaulių ribos, ant plonos kranto linijos, ant vienintelės vietos planetoje, kurioje susitinka kone visos įmanomos priešingybės.
Kasdienybės šydas silpnai tepridengė šią nenumaldomą magnetinę jėgą. Jie žvejojo būriais, kartu rentėsi plaukiojančius namus ir kanojas. Varžėsi tarpusavyje, nes buvo tikri ir vieninteliai planetos vyrai, – vien vyrai be išimties, rūsčiais vėjo ir druskos nugairintais veidais, visi kaip vienas gimę Saloje, vyresnių savo gentainių išplukdyti ir išauginti, kruopščiai slepiantys viduje sūrius savo jausmus. Gimę iš jūros, bet kvėpuojantys oru. Nuolat plukdantys savo valtis virš neramaus banguoto paviršiaus.
Išmokę konstruoti primityvius batiskafus seklesnėse vietose nunerdavo iki pat dugno, ir kantriai šukuodami praūžūsių tūkstantmečių derlių iškeldavo keistus suirusius mechanizmus, nežinomus daiktus – kai kurie iš jų galbūt buvo ginklai, o kiti – meno kūriniai ar prabangos dirbiniai.
Vizijos užplūsdavo Eimantą nė neperspėjusios. Važiuodavo pilkais sustingusiais keliais, kertančiais žalių laukų vandenynus, skrisdavo keistomis dumbliais neapaugusiomis metalinėmis oro kanojomis. Praeity buvę miestų, turėję jie aikščių, kuriose tūpdavę balandžių. Jomis vaikščioję moterys.
Tos netipiškos, oru kvėpuojančios, grakščios ir aptakios undinės, apsitempusios savo hidrodinamiškai tobulus kūnus spalvotais minkštais audiniais, paprasčiausiais juos dėvinčios. Kulniukų kaukšėjimas sausose saulės nutviekstose aikštėse. Porelės, šeimos, vaikai. Klegesys, naminiai gyvūnai. Tik vizijose gali žmogus pamatyti abiejų lyčių vaikus kartu.
* * *
Pamažu artėdama prie salos Emilija jau žinojo. Buvo moteris, ketino netrukus ja tapti, aiškiai suvokė visą pasaulio tvarką, visą jo neteisybę. Iki pat dugno, iki pat atmosferos ribų nusidriekusią beviltišką skriaudą, milžiniškos sidabrinės plėvelės, raibuliuojančiomis begalinėmis bangomis nesąžiningai pusiau padalytą erdvę.
Vyrai kvėpuoja ir jie nedžiūsta ore, jie neturi žiaunų, jie skęsta. Tarsi vienoje planetoje būtų net dvi, tarsi tai būtų du lygiagretūs pasauliai, tarsi viena tolima praeitis būtų suskilusi į dvi beviltiškai nesusisiekiančias dabartis. Beveik nesusisiekiančias.
Sala turėjo keisčiausią pasaulio dalyką – krantą. Galėjai tysoti tiesiai ant bangų mūšos linijos, pusę kūno paslėpusi moteriškojoje stichijoje, o pusę – iškėlusi vyryškojon. Galėjai virpėdama laukti kanojos, vylingai sukrutinti pieno pelekus, klastingai užtėkšti vandens prisėlinusiam atėjūnui, plukdyti jį paviršiumi, leistis atsargiai nunešamai į sausumą.
Tik čia iki galo suprastum tuos laiko jūros išblukintus kone beprasmius skiemenis: Europa, didmiestis, aikštė. Balandis, automobilis, lėktuvas.
Vaikinas ima merginą už rankų ir jiedu žingsniuoja betono plytelėmis, keldami į orą balandžių pulkus, saulė purpuru užgesina pavargusį miestą, žybsi žibintai ir pirmosios žvaigždės, duslūs miesto balsai pasilieka lauke, už užuolaidos, it milžiniškos snaigės krenta drabužiai, suošia tolimas jūros aidas smilkiniuose, karšto kraujo lava iš vidaus užlieja pasaulį, galų gale neišvengiamai sustingsiantį švelniuose kūnų kontūruose, kuriais lėtai slys neramių pirštų žuvėdros, dvi vienu ritmu alsuojančios jūros, rimstančios po audros, dvi sūrios ir gilios sielos, unisonu plėvenančios tik akimirką taip, tarsi tai būtų tikra amžinybė. Dvi vos gyvos plonyčio šalto saldaus prakaito sluoksnio atskirtos būtybės.
Paskui ji vėl sugrįš į savo stichiją. Nardys su sesėmis, bus ir vėl tik grakšti aptaki undinė, viena iš daugybės beviltiškai vienišų vandenyno valdovių. Gal kiek pamažu apvalėjanti.
Ji žinos, kada jau bus laikas. Vienai nakčiai vėl pasirodys ant kranto. Įžiebs naują sąmonės žiburį ties pačia šalto medaus riba.
Duos pradžią būtybei, kuri turės žiaunas arba kuris turės plaučius. Sutvėrimui, kuris jau gimdamas neišvengiamai išsyk atsidurs vienoje iš pasaulį perskėlusio veidrodžio pusių. Būtybei, kuri jau nieko nebegalės pasirinkti pati.
| | (paskelbta rašykuose) |
|
| |
| < 2010-02-27 |
kūryba |
2010-03-05 > |
 | | komentarų: 0 | neteisingų atsakymų: 0 | teisingų be komentaro: 1 |
|
 
|