blogas – tekstų skaitymo būdas

 
DEVYNIOLIKTOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
 
 
2011-05-13, oranžinio dviračio testas (3)
 
Savo tekstą pakabinsiu rytoj, čia dedu tik jo komentarus (išsaugotus 2011-05-11 18:xx). Patogumo dėlei perrikiavau juos pagal datą. Visai nebūtina jų perskaityti (arba perskaityti dar neskaičius kūrinio).
Mylista 2011-05-06 14:15
Na, šiandien fantastikos skiltyje užderėjo derlius. Antras apsakymas iš "gal būt spausdinamų" lygos.

Pradėjau skaityti, pirmas sakinys iškart užkliuvo. Ašigalis yra nevykusi vieta kilti, nusileisti ar kaboti kosminiams laivams. Labai neekonomiška, švaistomi degalai, kad ir kokie jie būtų žibalas ar anamezonas. Ai, bet čia smulkmena.

Pats teksto sumanymas gražus, parašyta techniškai. Bandoma rašyti apie mitus ir dievus - tie žodžiai kartais (retai) išgauna didelę reakciją iš skaitytojo.

Mano akimis, silpniausia dalis - tai personažai. Jie labai toli, kaip žvaigždės. Nustelbti technologijos aprašymo. Gal būt jie ką nors jaučia, gal būt - visai be emocijų. Ir kai ateina metas rinktis - miegoti, ar kurti naują pasaulį, tai skaitytojas negali "sirgti" už vieną ar kitą pasirinkimą, galvoti, kaip jie padarytų, galvoti, kaip aš padaryčiau jų vietoje. Perosnažai net nesvarsto, nesiginčija. Nėra konflikto. O kaip žinia, ne žibalas ir ne anamezonas, o konfliktas yra pagrindinis istorijų variklių kuras
Aurimaz 2011-05-06 15:41
Parašyta dailiai. Bet, kaip Mylista pastebėjo, trūksta ugnelės. O vietomis - netgi aiškumo.
Auga Viskas 2011-05-06 16:57
Pradžioje - „pupos“ nelabai apibrėžtos, norėtųsi aiškesnio vaizdo, galbūt techniškesnių terminų. Taip pat šiek tiek stebino paminėtosios 12 sėklų.

Pritariu kitiems komentatoriams dėl ugnelės. Įspūdis, kad dialogai supoetinti, supunktyrinti, tarsi klausomi iš labai toli ar iš aukštai, siekiant pabrėžti ilgą amžių tėkmę. Bet vis dėlto sunkokai skaitomi (finalinis - jau lengviau, bet vistiek paslaptingas, neišeina normaliai įsivaizduot situacijos).

O apskritai patiko ir potekstėje keliami klausimai, ir humoro inkliuzai.
Nuar 2011-05-07 00:20
Vienas iš gero kūrinio požymių - paliekama pakankama erdvė skaitytojo fantazijai. Taigi, pradedu fantazuoti: miegantis dievas kas šimtą metų pabunda pats, nors tikima, kad yra pažadinamas. Ritualą atliekanti vaidilutė laukia jo, paruošusi kiaušinienę su lašinukais. Kai miegalius priryja, jį ištratina ("kosminiam laivui įsliuogus į karščiu tvoskiantį šliuzą") arba atvirkščiai. Pradžioje ištratina, o paskui priryja. Ištratintas miegalius vėl eina miegoti. Po viso to pasistoja, aišku tiems, kas turi, kas gali ir t.t. ir t.t., klausimas - jei dievas tratina nustatyta seka savo kolegę, jos dukrą, sorry, savo dukrą, savo anūkę, savo proanūkę ir t.t. ir t.t., tai kodėl "Astartės veido bruožai kaskart pamažu bluko, užleisdami vietą čiabuvių rasei būdingoms akims, plaukams, smakrui ir nosiai". Vėl įjungiama skaitytojo fantazija - atsakymas: pradžioje jis galėjo, o po to jau nebe. Sektinai, vaidilutei tekdavo apgaudinėti parapijiečius, slapta užbaigiant šventą ceremoniją su vietiniu bičiuku. Apsakymas perša minti, kad ritualo esmė ir buvo prievolė šiai mergytei pastoti nuo savo dievo. Manyčiau, kad autorius būtų labai pagyvinęs pasakojimą, atskleisdamas herojaus kančias. Tą veiksmą su vietiniu bičiuku būtų leidęs atlikinėti jau pradedančio migti dievo akivaizdoje, kai jis dar viską regi, bet jau nebegali pribėgti ir sudalyvauti "gang bang". Dėl ko baisiai kankinasi. Išvados: yra kiaušinienė, bet nėra mėnesio temos - meilės, kuri dingo kažkur už gilios minties.:))
(čia buvo mano komentaras - paklodė) 2011-05-07 03:06
Meškiukas 2011-05-07 09:34
Na dialogai, nepyk, bet labai primityvūs. Net labai.

-Aš atnešiu pusryčius į lovą
-O aš tave patratinsiu
-Geras oras
-Rytoj lis

Eilinį kartą nepritampu prie daugumos, bet kur kūrinio ašis? Na pasiliko, užmigo, tapo dievu. O aplink krūva nereikalingų detalių, kurios blaško.

Iki galo nepapasakojama. Apipiešti keli sakiniai įmantriais žodžiais, bet piešta dėl bendro vaizdo, o ne iš būtinybės. Trūksta daugiau informacijos apie tas keliones, apgyvendinimus, naują planetą,santykius, žmones. Žinoma, viską pateisint bus bandoma emocine kūrinio puse. Tik kuria? Taip, tokie kūriniai mėgiami - knaisiojamasi po žmogaus vidų, šnkema apie dainuojančiua apelsinus ir dramblio dydžio kolibrus ant nėriniuotų tankų.

Pastebėjau šokinėjimą - tai nuo emocijų, tai prie fantastinių pupų. Abu dalykai vienodai suteikė vienodas emocijas- baltų arklių emocijas. Tai arba juoda, arba baltas. Kam tiek prikišta niekam nereikalingų smulkmenų?

a) Istorija, besiknaisiojanti abiejų herojų emocijose
b) SF pasakojimas apie sudėtingas kolonizacijas
c) Sujungta

Suprantu, kad siekei c) istorijos, tačiau vėl kartojuos iki begalybės - a) ir b) smulkmenos per daug maišosi tarpusavyje, pabaigoje išvis pradedi nieko nebesuprasti.

Mitas su seksu - pala pala, kodėl būtent seksu? kaip supratau - visuomenė pirmykštė, prie ko tas seksas, kurį į ceremonijas daugiausiai įnešė romėnai? Ceremonija galėjo baigtis bet kuo - Motinos Žemės garbinimu, gyvūlio aukojimu, visuotiniu apsinuodijimu grybukais, bet ne seksu. Šioje vietoje nepasiginčysi, nes jei pieši tokią pirmykštę a la žemės visuomenę, tai piešk iki pabaigos.

Pabaiga - kam tą kiaušinienę pritempinėjai prie kūrinio? Po šios kiaušinienės, perskaičius trečią kartą, visas kūrinys ėmė atrodyti pritemptas, todėl tos smulkmenos ir pjovė akis. Pabaigos dialogas velniškai dirbtinis. Net ne velniškai, o labai velniškai. Jei antrasis žmogus žino, kas yra odinė kepurė ir akiniai, kodėl nesistebėjo apie astronomijos deivę ir kapsulę?

"Puikiai suprantu, kad šis tekstas nėra toks jau akivaizdus, perskaitomas nesusikaupus, iš pirmo sykio. Turiu omenyje, akustinį, ritminį jo sluoksnį šlifavau ir glotninau, kad slystų. Bet negaliu prisiversti aukoti prasminio sluoksnio, man visada atrodo, kad pernelyg jį supaprastinęs – apgaučiau, apvogčiau skaitytoją. "

deja, bet ne. Buvo vienas žmogus, kuris mokėjo būtent taip parašyti kūrinį. Net man, dideliam tokių prisukamų apelsinų nemegėjui, visai patikdavo. Jokio sluoksnio nemačiau ir toks kąsnis man ryjos, kaip napalme laikytos stiklo šukės - tai vienas sąkinys griozdiškas, tai kitas kėsinasi pasmaugti. Čia kaip ir poezijoje - ten pribūria kartais tokių dalykų, kad nežinai - užteks litro ar dviejų, norint bent perskaityti, taip ir čia - litro tikrai nereikia, tačiau prasminis sluoksnis nukištas po paskirom detalėm.
Yra gera knyga, tiesa - ne fantastina. "Sala" vadinasi ar kažkaip panašiai. Viena tų, iš "Drasiųjų kelių" serijos. Kažkur mėtosi, bet tikrai tingiu knistis savo bibliotekoje. Va ten labai puikiai aprašo, kaip žmones paveikia atskyrimas nuo pasaulio ir kas vyksta, kai jie yra priversti pamiršti ką žinojo. Ta knyga turėtų būti nebloga pradžia tokio tipo kūriniams. Dar perskaityk "Pi gyvenimą" - va ten tikrai daugiasluoksnis kūrinys. Labai keistas, bet labai žavus.

Kaip matai, nesiūlau nieko iš fantastikos, bet ne fantastiką ir sieki rašyti. Greičiausiai tapsi neblogu prozinininku, gal poetu, bet bent kol kas fantastiką tik pritempinėji prie kažkokios vienos minties.
O dabar gali mane pulti su tankais ir AKM'ais ;]
tictac_ 2011-05-08 10:33
Kūrinėlis "šaltas" ... gal dėl to, kad personažai - lyg robotukai, dirbtinis intelektas, jiems tik procesai - ar techninis, ar erotinis, ar kiaušinienė - ta pati emocija (jei emocija :)) , gal dėl to - kad stilius toks blyksniais (kai kurie vos ryškesni, kai kurie nepastebimi) ir tas pastraipėles skaitytojas turi pats susirišti, susikurti vaizdą, nes tekstas tik kaip ir trumpom užuominomis - atsitiko tas, atsitiko taip ... Dialogai (komentatoriai pastebėjo, pilnai sutinku) - gruboki tokie, paviršutiniški - kalbama, o mintys personažų lyg būtų užimtos visai kažkuo kitu ... Ir nepatiko tokios neišradingos užuominos (pretenzijos sukelti šypsenėlę) į "aktualius" dalykus - megztos beretės , šlaunys žemiau liemens ir Cezaris Hitleris ... hmm. Nors fabula įdomi - ta tema gal galima nemažai prižaisti, ir panaudojant jumoristinį ar sarkązminį aspektą "lietuviškumo" ar paieškant universalesnių aspektų - kaip jaučiasi naujo pasaulio kūrėjas, besiruošiantis tapti dievu - ir kaip jaučiasi tą misiją pramiegojęs ... Giliai nedetalizuojant - antrą kartą perskaičius - tekstas skaitomas :) Bet skaitant pirmą kartą - neįtraukia ... - 3 . Oi, buvo klausimas apie poeziją - na jos čia nėra :), o galėtų trupučiuką ir būti - siužetas palankus ...:)
Artur Wilkat 2011-05-08 19:45
Pagaliau Rašykuose pradėjo rodytis vienas už kitą geresni kūriniai. Ne genealūs žinoma, bet tikrai verti skaitymo.
Flax 2011-05-08 19:51
Man, kaip eiliniam skaitytojui, per daug visko vienoje vietoje. Toks jausmas, tarytum kažkas pabandė kolektyvinio sodo sklypelyje užveisti džiungles. Čia aš apie "užšifruotus kultūrinius sluoksnius". Toks įspūdis, tarytum kiekviename sakinyje reikia ieškoti kažko prasmingo. Ne skaityti, o iššifruoti. Kiek pamenu, net Bredberis rašė paprasčiau. Aišku, kiekvienam savi malonumai. Aš nepajutau.

Net nepretenduoju į objektyvumą. Esu tiesiog paprastas skaitytojas.
Kitkits ARTEFLEKTSATS 2011-05-10 09:31
Its etsmėts, tai tia yra tik vienats trūkumats - griauciai, arpa kontstrukcija neatitinka kūrinio, arpa atvirktsciai. Tai yra - tokie griauciai tskirti didesniam kūriniui, didetsniam, todėl tsdkaitytojamts ir pritrūko jautsmingumo, nets pagal tokią kontstrukciją galima lapai plėtotits, lapai lapai, daug erdvėts, zodziu įkvėpimats puvo didelits ir jits tstaiga vitstas uzratsytas, o mėtsytė, kaip zinome, jau nepėra vitsitskai įkvėpimo dalykats, tu tietsiog uzratsai įkvėpimą, vitsą kontstrukciją, kad nepatsimirtstų patskui, arpa nepraeitų, nepepatsidarytų netsvarpi, tia kaip kam, o tada jau gali tsau ramiai apauginėti mėtytę, tauitsyti, pritaikyti detalets, taciau autoriuts lapai greitai patskelpė ir komentatoriai pradėjo reikalauti tots etsmėts, nepeįvertindami kontstrukcijots, arpa, kartaits, netgi netsupratsdami jots, nets tai tsudėtinga, o jei kūrinyts pūtų itsplėtstats tiek, kiek jam yra palikta erdvėts, tada ir jiemts patsidarytų daug aitskiau. vitsdėlto, ats manau, kad jei autoriuts nori taitsyti, tada jits turėtų plėtsti, auginti tą mėtsytę, o ne mazinti kontstrukciją, nets tai jau pūtų zalojimats, kūrinio zalojimats, taip. Konpliktats itskyla dar ir dėl to, kad kūrinyts vertinamats jau nepe kaip papratsto autoriauts, nets jei tsiaip, tai pūtų peveik penketai, o tsiaip, net pagal vitsą ratsykų kontektstą tikrai pilni keturi. Plektsutsat gerai ratso - kolektyviniame tsklypelyje papandė uzveitsti dziunglets, its etsmėts tai ir atitinka tai, ką ats patakiau, tik toliau Plektsutsats man atrodo nutslenka į tsoną, nets - tai dziunglėts, taip. Didziulits tstainyts, Didziulio tstainio kontstrukcija. Tai puikuts karkatsats romanui, o ne tokiam gapalėliui. tik nezinau, ar autoriuts patemptų romaną, nets jam...na jam reikia laiko ir įtsijautimo, kaip pats Murakami, o autoriuts vadovaujatsi įkvėpimu ir patskui tstaiga, greitai, rezultatas, o tada reikia darpo, daug daug darpo, kats uzimtų daug laiko, o jits pauktst, uzratso įkvėpimą ir nekuria romano..tada nereikia utsiplėtsti tiek daug...pet, aitsku, pūtų gaila mazinti tai, ką jau pagimdei,vitsada mazinti tai, ką gali pagimdyti, nets jits...na tai peveik dovana, kai gali pagimdyti daug, didelį vaiką, pet patskui jam reikia ir daugiau maitsto duoti ir didetsnių rūpelių, ir tsiaip rūpintits...na jei pendradarpiautum tsu Dievu, o ne vien tsu taits tsavo kvėptelėjimaits, tai galėtum tsau pilti romanuts tada pe vargo...a..a..tiktsliau tsu vargu..nets dapar peveik pe vargo, nets tik uzratsymats, kaip tų penketukininkų, kurie peveik netsimoko ir taip vitska moka, va:P
Mylista 2011-05-11 13:39
Komentaras šiek tiek ne į temą.

Mane visada kamuoja klausimas - kaip rašyti - kad patiktų sau pačiam, ar kad patiktų kitiems? Kaip ir kiekvienas žmogus, turiu skonį - gerą, blogą, meinstryminį ar ekscentrišką - gerai nežinau. Pastebiu, kad jis skiriasi nuo kitų, ir tiek.

Rašydamas galiu daryti tokius pasirinkmus:
1) rašyti taip, kad patiktų sau pačiam;
2) bandyti rašyti taip, kad patiktų kažkokiai nedideliai tikslinei auditorijai (pvz. geram draugui Antanui; rašykų kritikams; "Literatūros ir meno skaitytojams", kiaušinienės su kumpiu mylėtojams; etc.)
3) bandyti rašyti taip, kad patiktų masinei auditorijai arba dideliam jos segmentui (pvz. paauglėms mergaitėms, kurios svajoja apie "tikrąją" meilę su gražuoliu vampyru; techniškai nusiteikusiems vaikams/vyrams tarp 12 ir 62, mėgstantiems sci-fi; etc.).

Jeigu stengiamasi rašyti taip, kad patiktų ir būtų giriama ir labai gerai vertinama rašykų svetainėje, tai reikia labai gerai įsisąmoninti tą faktą, kad rašykų skaitytojų auditorija yra nereprezentatyvi. Rašykų skaitytojas nėra masinis skaitytojas, nei Lietuvos, nei tuo labiau pasaulio.

Tai, kad kažkas gali būti gerai vertinama rašykuose, nereiškia, kad bus gerai vertinama masinės auditorijos. Ir tai, kas gerai vertinama masinės auditorijos, nebūtinai bus gerai vertinama rašykų.

Pasidomėjau, kaip populiarieji rašytojai rašydavo - sau, ar kitiems. Štai Tolkienas "Žiedų valdovo" įžangoje rašo:

"The prime motive [to write that book] was the desire of a tale-teller to try his hand at a really long story that would hold the attention of readers, amuse them, delight them, and at times maybe excite them or deeply move them. As a guide I had only my own feelings for what is appealing or moving, and for many the guide was inevitably often at fault. ... It is perhaps not possible in a long tale to please everybody at all points, nor to displease everybody at the same points; for I find from the letters that I have received that the passages or chapters that are to some a blemish are all by others specially approved".

Ar Tolkienas rašė sau ar skaitytojams? Tas jo išdėstymas yra dviprasmis, bet vistik, manau, kad jis dėjo nuoseklias pastangas patikti masiniam skaitytojui. Aišku, ir jo asmeninis skonis stebėtinai sutapo su masinio skaitytojo skoniu (šiaip ar taip, tai yra didžiausio tiražo, ir pagal daugelį apklausų labiausiai mylima grožinės literatūros knyga).

Nerasiu tikslios citatos iš Styveno Kingo, kito virtiuozo pataikyti į masinį skonį, bet jis sako, kad rašo įsivaizduodamas ir bandydamas įtikti "idealiam skaitytojui". Jam tas skaitytojas yra jo žmona. Jeigu patiks žmonai, vadinasi, patiks visiems. Beveik visos jo knygos yra super-bestseleriai. Bet yra kelios, kurios nepataikė (nepaisant jo vardo ir galingos marketingo mašinos) ir buvo publikos nepriimtos ir neperkamos. Taigi, net ir gerajam Homerui kartais pasitaiko užsnūsti.

Tai kokios išvados?

Autorius turi sudėtingą santykių istoriją su kitais rašykais, ir manau, ta istorija ir jo užimta poza turi daugiau įtakos vertinimams ir komentarams, nei pats tekstas.

Šitas rašinys yra techniškai, sklandžiai parašytas. Negalima jo akivaizdžiai atmesti kaip neraštingo, mėgėjiško, savimyliško ar kvailo. O ar patinka, ar nepatinka - tai kiekvieno skonio klausimas.

Ar tekstas atitiktų masinės auditorijos (arba sci-fi segemento) skonį? Gal būt, gal būt ne. Rašykų verinimai ir komentarai yra tik labai apytikslė indikacija.
Tuo oranžinio dviračio testą leiskite baigti...
 
< 2011-05-12 kūryba autorius 2011-05-14 >
komentarų: 0neteisingų atsakymų: 0teisingų be komentaro: 0
kaip komentuoti?vardas:
Kontrolinis klausimas:url:
Ar ši inkarnacija ką nors viešai išryškino?

atsakymas:
Įrašyti(pasitikiu Jūsų vidiniu cenzoriumi (ąčęėįšųūž, rupūžė ir t.t.))

rzu
dienos
saulė
modeliai
kūryba
ratilai
kas ir kaip
parama