blogas – tekstų skaitymo būdas

 
DEVYNIOLIKTOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
 
 
2011-05-14, paskutinis dievas
 
Komentaras, netilpęs į vakardienos daidžestą:

Labai abejojau, ar rašyti komentarą, nes perskaičiau keletą ankstesnių. Kai kam čia visko per daug, kai kam norėtųsi išplėtimo, o man kaip tik atrodo visko tiek, kiek reikia :)) Geras kūrinys ir geras tekstas su daaaaug erdvės netgi katės vaizduotei. Manau, tempimas prieš jam atsigulant į tą... kaip ten jį... hibernatorių ar aprašinėjimas, kaip keičiasi pasaulis, nieko gero kūriniui neduotų, man esamas sprendimas kaip tik įdomesnis.
Deivė Aksioma :)))
oi, tie fizikai.
PASKUTINIS DIEVAS

Ties planetos ašigaliu pakibusio erdvėlaivio korpusas tik vos virptelėjo – nė nepajustum, jei nebūtum nekantriai laukęs starto akimirkų. Šešios „pupos“ šovė į visas puses, lyg ant šešių simetriškų dienovidinių suverti karoliukai. Chronometras pedantiškais spragtelėjimais sužymėjo visą iki antrosios salvės likusį laiką.

Ūžžžt! Trumpas perkrovos impulsas – ir štai, jie jau skrenda! Jei čiabuviai turėtų gaublį, nesunku būtų ant jo pavaizduoti dvi nusileidimo kapsulių bangas. Pirmoji salvė nutūps dvidešimt laipsnių už pusiaujo – o kitos šešios „pupos“ leisis jau šiapus. Dvylika gerai nutaikytų aparatų vienu metu pasieks paviršių, sudarydami taisyklingą, uždarą ir dantytą liniją, apglėbiančią visą planetą per juosmenį.

Staiga atsirado „apačia“ – kaip tik ten, kur jos galėtum tikėtis. Jiedu tūpė kojom žemyn, Edgaras mėgo tą pirmąjį prisilietimą prie planetos traukos lauko. Antigravitaciniai stabdžiai įspaudė kūnus į kapsulės krėslus, – bet pažeisdamas procedūrą jis buvo iš anksto atsisegęs dešinės rankos diržą, todėl savo delnu tarsi netyčia užgulė Astartės pirštus.

Ar ji sudrebėjo? Tai galėjo būti kontakto vibracija – durys atšoko, lyg jas būtų nuplėšęs vėjas, kurio sūkuriai nesvetingai žėrė jiems į akis po spyglių saują, suardydami kiek pasvirusios kapsulės sterilumą. Pirmoji tyla. Planetoje, kurios tikrieji vardai dar nėra niekam žinomi.

Išsivadavęs iš krėslo iškilmingai nusilenkė ir padavė jai ranką. Tarsi flirtuotų ne su diplomuota vaisingumo ir derlingumo deive, o su visa planeta. Su milžinišku pirmaprade gamta užžėlusiu rutuliu. Tirštai užklotu tomis giriomis, upėmis, ežerų ir kalnų grandinėmis.

Kažkur į rytus ir į vakarus nuo nusileidimo vietos pamažu skleidėsi likusios „pupos“. Dar dvi iš jų turėjo įgulas – šiuo metu tikriausiai taip pat smalsiai besidairančių ateivių poras. Kapsulių automatikai išskleidus ryšio antenas ir daviklius, judviejų šalmuose sutraškėjo pirmosios kontrolinių duomenų trėlės.

Lyg susitarę abu pasisuko į šiaurę. Jiems teko naktinė pusė, buvo giedra, tad pro gumbuotų spygliuočių šakas įžiūrėjo ryškią žvaigždę ant pačios dangaus skliauto ašies. Erdvėlaivis. Naujasis čiabuvių kosmologijos ir istorijos atskaitos taškas.

* * *

Edgaras pirmąsyk užkalbino ją tik Akademijoje. Astartė jautė atsargų dėmesį ir anksčiau, per atranką, – atrodo, prieš tai jie galėjo būti keliskart susidūrę megapolio senamiestyje. Juokingas vaikinas. Tikriausiai, ne pirmosios jaunystės.

– Tu turbūt megztoji beretė?
– Prašau?
– Na, būsima žvaigždžių etnografė?
– A! Taip. O tu? Tas – teraform... žodžiu, geologas.
– Teisingai. Praktinė planetologija, lengvoji žemėtvarka. Edgaras.
– Astartė. Žvaigždžių etnografija ir taikomoji istorija.

Astartės jaunystė buvo natūrali, pirmoji – nors kai kurie pašaipūs duomenų technikai siūlė skaičiuoti nuo nulio. Koks skirtumas? Tarsi po juvenizacijos žmogus imtų atrodyti kaip nors kitaip, negu dar natūraliai būdamas jaunas. Ir ką jie visi įdomaus įžiūri šiose stipriose ir grakščiose šlaunyse žemiau riesto… liemens?

Nebuvo linkusi į asmenines avantiūras. Spės. Pasikartojančios jaunystės neturi jai atsibosti. Juk visai nebūtina būtent nuo to ir pradėti. Nėrė į socialinius mokslus, lyg į atvirojo vakuumo skafandrą. Visuomenės raidos modeliai, istorija ir charizma, antropologija ir lingvistika.

Kosmosas keistai žmogiškas. Suprantama, kiekvienas yra mokęsis antrojo sprogimo teorijos, civilizacija nuolat plečiasi, ekspansijos ir redukcijos ciklai, visų planetų čiabuviai genetiškai yra didžiosios mamos vaikaičiai. Bet niekas nežino, kodėl. Kodėl tik baltymų DNR? Kodėl tik žmogus?

Edgarui Astartės įkarštis atrodė šiek tiek juokingas, pats jis tvirtai stovėjo ant savo aplankytų pasaulių žemės. Nemėgo avantiūrų, skrido tik į tas planetas, kurios buvo jau atrastos ir suklasifikuotos. Ir kiekvieną naują savo jaunystę vis pradėdavo Planetų akademijoje.

Žemėtvarkos technologijų pokyčiai, patikslinta planetų mantijos teorija. Naujausi teraformerių modeliai: nuo rankinių, iki savaeigių automatinių. Saugumo technika, ryšio priemonės, duomenų bazės. Tokia jau ta procedūra – „pupos“ įguloje megztą beretę turi atsverti odinis piloto šalmas. Su tais juokingais XX a. pradžios akiniais.

Asmeniniai Edgaro santykiai brėžė vis tą patį punktyrą – nuo vienos juvenizacijos iki kitos – tarsi tai būtų labai ištęstas standartinio chronometro tiksėjimo ritmas. Akademijoje visuomet rasi ir vėl jaunų, šiek tiek jau spėjusių nusivilti merginų.

Nuolat kartojosi tik vienas vienintelis dalykas. Turėjo įprotį po pirmosios nakties keptis ir atsinešti į lovą. Na taip, kiaušinienę su lašinukais. Šį vienintelį kartą vis dar neturėjo tam progos.

– Astarte, juk nekantrauji? Į nežinomą planetą?
– O taip! Šiek tiek. Noriu praktikos! Tikros, ne tos mitinės.
– Simuliatoriuje saugiau. Nors tūpiant krato taip pat.
– Mokomieji mitai visi vienodi. Suvilioti Cezarį, užmušti Hitlerį…
– Nekreipk dėmesio. Tai tik duoklė antikai. Pati pamatysi.
– Visada viskas būna kitaip?
– Na ne, – nebent žmonės... O reljefas visur tas pats. Įvairus.

Impulso pagautas paskui Astartę pasirašė laisvosios žvalgybos kontraktą – pirmą sykį savo gyvenime. Šiek tiek daugiau rizikos. Daug daugiau kreditų ir galimybė išgarsėti. O taip, ši jo jaunystė bus ypatinga.

Nes ar gali būti romantiškesnė akimirka už tą, kai nežinomoje žemėje išsilaipinę vaikinas ir mergina stovi, apsupti gūdaus miško, besidriekiančio per visą planetą, kurioje daugiau nėra beveik nei vienos protaujančios būtybės?

* * *

Beveik nei vienos. Nes čiabuviai visuomet yra tik čiabuviai. Niekas juk nesiunčia planetų pagerinimo misijų į savarankiškas žmonijos kolonijas. Bet pavojaus signalui buvo visai nesvarbu, ar čiabuviai protauja, ar ne.

– Kas nutiko? Edgarai?!
– Nežinau! Palauk… tuoj… laivas.
– Koks laivas? Čiabuviai?
– Ne, mūsiškis. Erdvėlaivis nebeatsako. Ir neretransliuoja!
– Kaip?! Juk kybo! Ką tik jį mačiau.

Šiaurinis dangaus ašigalis buvo tuščias. Jokių čiabuviams neįprastų objektų – nei žvaigždžių, nei erdvėlaivių. Tyla eteryje. Tiesioginio ryšio priemonėmis su kitomis kapsulėmis nebesusisieksi. Tam reikia palydovo. Žodžiu, erdvėlaivio.

Edgaras prisėdo, vos valdydamas drebulį. Lyg būtų pigaus popietinio mito personažas. Laive neliko įgulos, centrinį antigravitatorių valdė automatika. Niekuomet nedaranti klaidų. Šiaurinėje pusėje dangų staiga nušvietė ryški pašvaistė. Viskas! Jau nebėra jokios automatikos. Sprogimo sukelti virpesiai pasieks juos tik po kelių valandų. Nusisegė ir nušveitė į samanas nebereikalingą šalmą.

– Edgarai! Vėl pažeidei procedūrą! Nemėtyk čia aplink artefaktų!
– Velniop procedūras, Astarte! Aplinkui nieko nėra, mes – vieni.
– Labas! Verkšlenimais tūkstantmetei kultūrai įspūdžio nepadarysi. O artefaktai jai gali pakenkti!
– Kokiai kultūrai? Šitoj gūdžioj girioj?

Atsisukęs į pietus nustėro. Ant nedidelio kalno žvaigždžių fone juodavo tamsus dantytas pavidalas. Pilis? Atsigręžė į vienintelę šiose apylinkėse etnografę ir taikomosios istorijos specialistę. Na taip, kol Astartė bendrautų su čiabuviais, jis galėtų surinkti duomenis, šiek tiek aptvarkytų vietinę seismiką ir oro masių judėjimą. O paskui?

Iki artimiausios kapsulės – dešimtys tūkstančių kilometrų. Užbaigus misiją juos būtų surinkęs keltas. Nebesurinks. Planeta dar neregistruota. Gelbėjimo operacijos nebus, o kolonizacija gali prasidėti tik po daugelio šimtmečių. Jam liktų tik viena ir trumpa jaunystė! Nepakeliama mintis sukėlė nevalingą drebulį.

Išeitis yra – hibernatorius! Kiekvienas iš nusileidimo kapsulės krėslų esant reikalui virsta sandariu kokonu. Garantija siekia tūkstantį metų, nors Edgaras nebuvo girdėjęs, kad kas sužeistą ar apkrėstą įgulos dalyvį laikytų užšaldytą ilgiau nei dešimtmetį ar kelis.

– Tai mūsų šansas! Dabar misijos trukmė – neribota! Pagalvok, kaip smarkiai mes juos per tą laiką galėsime stumtelėti!
– Tu gal kvaištelėjai? Kokios misijos? Erdvėlaivio jau nebėra!
– Būtent! Kontraktas nebegalioja! Mes patys sau šeimininkai! Laukinės planetos dievai!
– Astarte! Tu juk amžinai nebūsi… gyva.

Jis vos spėjo nukąsti tikrąją savo mintį. Amžinai nebūsi jauna. Nebūsi kaskart iš naujo jauna. Nebūsi vis iš naujo jauna ir šiek tiek nusivylusi mergina, kokių knibždėte knibžda Planetų akademijos koridoriuose ir auditorijose.

Tekančios saulės šviesa nušvietė Astartės veidą, pečius, rankas, liemenį, klubus, šlaunis ir blauzdas. O juk tai dar viena, jam kol kas dar nežinoma žemė, kurion iš esmės jis ir skrido, pasirašydamas kontraktą. Iki šiol Astartė jo vengė, bet dabar, kai jie turi sau beveik visą planetą…

Išdavikiškas virpulys perbėgo kojomis. Per brangi būtų kaina. Atiduoti sielą, amžinai pasikartojančią jaunystę, atiduoti visą gyvenimą – iš esmės tik už vieną naktį su šia atgijusia auksine statula? Ne! Edgaras pasiknebinėjo kapsulėje ir nusukęs žvilgsnį į šoną pamažu ėmė sagstytis, mesdamas drabužius sau po kojom.

Pradžiai pakaks ir šimtmečio. Anksčiau šio laiko kokoną pajėgs atverti tik gelbėtojai. Sudie, Astarte! Atsibudęs jis gerai apsidairys, tuomet ir nuspręs, ką daryti toliau. Pasiims rankinį teraformerį, o vaistinėlė ir taip yra hibernatoriaus „robinzono komplekte“.

– Ką tu čia… Nedrįsk! Bailys!
– Juk žinojau. Būtum nesutikusi…
– Apsieisiu be tavo žemėtvarkos! Didelio čia daikto – orai!
– Sudie, meilės deive.
– Na taip! Ar tau gali rūpėt kas nors kita?
– Amžinybė?
– Tarsi tikrai pajėgtum! Nors kiek. Ją suvokti…

* * *

Nežinojo, kad sapnuos. Tai buvo labai panašų į vienodą, pasikartojantį mitą. Jis iš naujo ir iš naujo atkakliai vis nugyvendavo tą pačią, paskutinę dieną prieš užsišaldydamas.

Pirmasis mitas prasidėjo mįslinga religine ceremonija. Astartė vykusiai asimiliavosi į čiabuvių kultūrą! Buvo pusnuogė, papuošalais, plaukais ir šydais niekuo nesiskyrė nuo kitų ceremonijos dalyvių. Smalsu, kur jis būtų tai matęs anksčiau?

Ritmas, giedojimas žemais balsais. Dūmai ir tvoskiantis karštis – nors tai jau galėjo būti paties mito faktūra. Liepsnojantys kaktusus primenantys krūmai, sustatyti ratu. Edgaras suskaičiavo – dvylika – ir prisiminė, kad tiek buvo ir nusileidimo kapsulių.

Nesitikėjo kad ceremonija užsibaigs seksu. Hibernacija keistai veikia žmogų. Jam buvo visai ne motais, kad ceremonijoje dalyvauja ir ją stebi gausybė žmonių. Tįsojo savo krėsle, suplukęs, nešvankus ir beveik alpstantis nuo dieviško, ritualinio geidulio. Sudrebėjo, kosminiam laivui įsliuogus į karščiu tvoskiantį šliuzą.

Paskui gulėjo, lyg išdidus miegantis dievas. Astartė tylėdama padėjo jam ant krūtinės medinę lėkštę. Aha, kiaušiniai didoki, – nes juk tai svetima planeta. Mitas buvo gerai sukonstruotas, iki detalių. Tik iš kur čia pas juos lašinukai?

Astartės veidas staiga jam pasirodė nepažįstamai pasikeitęs. Tos pačios akys – na, beveik tos pačios – ir šiek tiek pakitusi antakių linija, plonesnės lūpos. Tarsi sapnuotų ne buvusią savo skrydžio draugę, o jos seserį arba dukrą.

Mitas užsibaigė hibernacija. Jis vėl surinko pultelyje dar vieną šimtmetį ir paniro į šaltą miegą be sapno.

Sapnas kaskart vis kartojosi. Ritualas vis kito. Astartės veido bruožai kaskart pamažu bluko, užleisdami vietą čiabuvių rasei būdingoms akims, plaukams, smakrui ir nosiai. Geriausiuoju atveju kiekvienąsyk ji jau galėtų būti nebe savo pačios dukra, o anūkė ar net proanūkė. Žemais balsais dainuojama melodija šiek tiek kito, tačiau neprarasdavo savojo įtaigumo. Ritualui skirta patalpa iš pradžių smarkai išsiplėtė, o paskui pamažu ėmė mažėti.

Tikrasis nubudimas buvo proziškas. Tyla ir tamsa. Nepastebėjęs nieko įtartina, atsegė skląstį, atsistojo ir pasirąžė. Patalpa buvo matyta. Reiktų nusiprausti ir apsirengti.

* * *

– Kiek, sakėt, dievų turėjo jūsų planetos panteonas?
– Šešis. Štai, žiūrėkit – Astartė, Neptūnas, Uranija, Vulkanas, Aksioma ir miegantis dievas.
– Astartė? Tikriausiai… derlingumo ir vaisingumo deivė? O kiti?
– Laivininkystės, astronomijos, geografijos ir matematikos. Tik miegantis dievas – vienintelis be aiškios profesijos.
– Čia jo portretas?
– Taip, tai jį vaizduojanti freska. Atkreipkite dėmesį į nupjautus ragus.
– Tai juk ne ragai... Čia odinė piloto kepurė ir akiniai.
– Akiniai, cha-cha! Originali, žinoma, interpretacija.
– Miegantis dievas… O kodėl jis be vardo?
– Na taip, be vardo. Pasak legendos, jis pramiegojo.
– Ką? Savo vardą?
– Ne tik. Dievai davė žmonėms ugnį, ratą, javus, bures ir išmokė skaičiuoti.
– Žmonėms?
– Na taip, mūsų protėviams, kurie tuomet dar nebuvo tikri… žmonės…
– O jis visa tai pramiegojo?
– Taip, būtent! Beje, yra išlikę ir žinių apie seną ritualą. Pasak legendos, lygiai kas šimtmetį galėjai jį trumpam pasižadinti. Išradus saulės baterijas šis ritualas pasitraukė į pogrindį…
– Pasižadinti? O kam? Juk jis – be vardo ir be profesijos…
– Galime tik spėlioti. Tai tikriausiai kažkuo susiję su ritualinėm vaišėm.
– Kiaušiniene su lašinukais?
– Taip, būtent. Palaukite! Juk sakėt, kad negirdėjote šios legendos?
(paskelbta rašykuose)
 
< 2011-05-13 kūryba 2011-05-15 >
komentarų: 0neteisingų atsakymų: 0teisingų be komentaro: 0
kaip komentuoti?vardas:
Kontrolinis klausimas:url:
Ar ketinu kada nors išplėtodamas perrašyti?

atsakymas:
Įrašyti(pasitikiu Jūsų vidiniu cenzoriumi (ąčęėįšųūž, rupūžė ir t.t.))

rzu
dienos
saulė
modeliai
kūryba
ratilai
kas ir kaip
parama