|
DVIDEŠIMT SEPTYNTOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
|
| |
| 2012-07-07, emigracijos pamokos |
| |
Kažkaip atėjo į galvą dar viena priežastis, kodėl emigruoja rinkėjai, šiuo atveju turiu omeny būsimuosius: nes jų tėvai su jais nežaidžia, gal štai kodėl?
Vasarą prisižiūriu peizažų vaikų aikštelėse, Fabijoniškės turi jas ne mažiau kaip keturias, geras, beveik nesulaužomas ir grįstas pilkais akmenukais, jei gerai suprantu, sėkmingai atbaidančiais kates ir šunis. Ypatingai geras yra nerūdijantis drambliukas, kuris – kitaip nei tas senojo tipo, rūdijantis – yra visiškai nekenksmingas vaiko drabužiams.
Na nebent, pavyzdžiui, pro aikštelę liestine pražygiuoja baltai aprengta mergytė su kiek kukliau išsičiustijusia močiute, vaikas neišplėšia savo rankos, nes „negi tu darželyje dar neprisilaipiojai?“. Videomedžiagos nepakaktų nė klipui, o joje telpa beveik pusantros gyvenimo istorijos.
Stengiuosi nesikišti į vaikų tarpusavio santykius, jei svetimi maniškius pernelyg skriaudžia, paprasčiausiai susirenkame žaislus ir einame į kitą aikštelę. Šitą pasaulio neteisybės dalį jie turi patys išmokti. Todėl dažniausiai sėdžiu šiek tiek šone ir daug visko matau. Laimei, yra veiklų, kuriose galiu sudalyvauti: pasupti, pagelbėti su kabarojimusi (tik saugau ir konsultuoju, na, ribiniais atvejais šiek tiek prilaikau), galų gale pasiimame kamuolį.
Į kamuolius reiktų žiūrėti kaip į eksploatacines medžiagas (tie po 2-3 Lt, pagaminti ten, kur gaminama ir visa kita, yra trapūs, bet labai gerai atšoka nuo rankų ir kojų). Per birželį suamortizavome tris. Vieną kažkas nušvilpė (didaktiškai tai vertinga), kiti du įsidūrė į aštrius dekoratyvinio krūmo spyglius. Tas krūmas pernai jau yra mane sumedžiojęs važiuojantį dviračiu, klastingai numetęs nukirptas savo šakas man po ratais.
Viena iš priežasčių, retsykiais priverčianti mus emigruoti iš vienos aikštelės į kitą, yra koks nors svetimas vaikas. Dėde, žiūrėk kaip aš moku. Arba (prašo suaugusiojo!) ar aš galiu pasivažinėti? Kamuolys? Man, man! Bet aš labai noriu!
Ėėė, mes šiaip jau mokom dalintis, smėlio dežė tam itin tinkama vieta. Bet normaliai tai vyksta vaikų lygyje, su tam tikrais linksmais kampų apsidaužymais. Kažkiek galiu ir pabendrauti, bet šiaip labai daug laiko ir neturiu – juk ganau savo vaiką (Koks jo vardas? O čia jo sesė? O kur mama? Kodėl jis pats nesisupa? O aš moku štai taip!).
Vakar stebėjau tą patį magnetinį reiškinį ežere (Vilnius turi visai gerų paplūdinių, būtų kiek kvaila imti juos ir išduoti). Ganydamas vaikus visuomet renkuosi šlapiąją horizonto pusę, lindėjau giliau vandenyje, periodiškai vis išbrisdamas palaistyti kibirėliu sūnaus arba neštis linsmai spiegiančią dukrą toliau nuo kranto.
Laimėjau jai draugą (Žiūrėk! Tavo tėtis vėl sėlina!), šįkart viskas puikiai, vaikas-vaikas tipo komunikacija.
Bet kažkokia nerami mintis pasąmonėje. Ir aikštelėse, ir ant kranto, ir vandeny - gausybė suaugusiųjų. Juk jų vaikai – ne našlaičiai? |
| |
| < 2012-07-05 |
visuomenė |
2012-07-08 > |
 | | komentarų: 0 | neteisingų atsakymų: 0 | teisingų be komentaro: 0 |
|
 
|