blogas – tekstų skaitymo būdas

 
DVIDEŠIMT TREČIOJI METŲ SAVAITĖ
(grįžti prie sąrašo)
 
 
2013-06-09, saulės deivė
 
Rašykuose skelbiau trimis fragmentais (po 3, 3 ir 4 epizodus), čia pataisiau kai kurias klaidas ir sudėjau visą.

Šiaip jau mėginau paimti „Viešpaties plauką“ ir pateikti artimesnį planą, tarsi ten būtų tik schema, eskizas, o štai čia jau – pats tekstas. Panašu, kad ir čia – tik tam tikras konspektas, kurį dar kartą galėtum perrašyti, 37 tūkstančius išskleisdamas iki 300. VP galėtų bųti pasaulis, gimdantis serijas. Bet ar aš kada nors tuo užsiimsiu?

SAULĖS DEIVĖ

Ričardas pirmasis, būsimasis planetos valdovas, palaidojęs kelis paskutinius savo gyvenimo metus, o gal net – dešimtmečius, atidžiai apsidairė.

Tam tinkamą kapą buvo išraususi viena iš nuolaužų, kuriomis virto kosminis laivas, Naujojo Saturno žiede susidūręs su pernelyg greitai skriejusia uola. Ričardas stovėjo pačiame siauro ir ilgo kanjono viduryje, tarsi tai būtų dar vienas, šimteriopai didesnis kapas, – jame galėtum palaidoti ne tik žuvusius įgulos narius, bet ir visą kosminį laivą, apsilydžiusias sekcijas ir sulamdyto metalo blokus, saulės baterijų ir radarų nuolaužas.

Tai turėjo įspūdingai atrodyti iš šono. Prie planetos obuolio prisiartinęs svetimas paukštis staiga suyra ir virsta bičių spiečiumi. Lėtai leidžiasi, apsisukdamas dar bent dvidešimt kartų. Kol galų gale triukšmingai iškanda simetrišką ir pailgą, gal penkių kilometrų kąsnį. Jei tik atsirastų, kas visa tai stebi.

Iš orbitos jiems buvo matyti tam tikri civilizacijos pėdsakai, – kažkodėl vien išilgai pusiaujo, aplink kurį krisdami artėjo prie planetos paviršiaus. Laužai. Kaimeliai. Pakabinamas lieptas.

Iš septynių įgulos narių buvęs ksenolingvistas rado keturis, visi atrodė žuvę dar kosmose. Judviejų sekcija krito paskutinė, kaip tik buvo vado iškviestas aptarti išsilaipinimo, – hermetizacija atlaikė, o kontakto su planeta metu suveikė ir antigravitatoriai. Laimės kūdikis. Vadas užgeso jam ant rankų. Įgulos vado teisėmis. Skiriu tave. Naujojo Saturno. Karaliumi Ričardu.

Trūko tik astronavigatorės, Anos, žavios, užsispyrusios ir užrietusios nosį profesionalės. Vogčiomis stebėdavo, kaip jos pailga plaštaka perbėga klaviatūros mygtukais. Kaip šypsosi skruostų duobutėmis, šnekėdamasi su vyresniais įgulos nariais. Nebūtų ištvėręs, jei rastų. Greičiausiai navigacinė sekcija susmigo pirmoji. Bet kuriuo atveju tamsiame bioskanerio ekrane mirgėjo tik vienas raudonas taškelis.

Į kapą sudėjo ir visus žmonių embrionus, nors vadas primygtinai buvo liepęs juos sunaikinti. Neišdrįso paklusti. Ksenoekologijos sekcijos nuolaužose dar aptiko elnių, šunų ir pelėdų, – susidėjo juos į savo kuprinę, – o beveik visa įranga buvo virtusi netvarkingu asteroidų žiedu.

Baisu net pagalvoti, su kuo susidurtų, išskleidęs nors vieną žmogų be hipnotizatoriaus. Genetiškai užkoduota jėga, prisitaikymas ir agresija. Tuščia atmintis, laukiniai, vienodi, beveidžiai pusžmogiai. Sudrebėjo. Buvo matęs tai tik per mokymus.

Dirbo susikaupęs, antišoko injekcija vis dar veikė. Nepajėgė įsivaizduoti, kaip jis iš tikro turėtų jaustis.

Nedidelis raudonas taškelis pailgo nuolaužomis ir artefaktais nusėto kraterio dugne.Negilus įbrėžimas ant planetos pusiaujo, kurį bioskaneris dar orbitoje apčiuopė kaip siaurą visą planetą juosiantį čiabuvių gyvenamą slėnį.

Vieno žmogaus desantas po pačia planetos žiedo briauna, po ta dangaus skliautą pusiau dalijančia styga, ant kurios užverta nuolat vis slenka ir slenka priblėsusi saulė.

* * *

Išgirdusi kurtinantį trenksmą Ežerakė sulaikė savo tuntą. Juk ta dangum vis pralekianti šmėkla judėjo į priešingą pusę. Pirmąsyk gerai jos neįžiūrėjusi, Ežerakė paskui susigaudė, kas vyksta. Didžiulis nežinomas paukštis sukdamas milžiniškus ratus žvalgosi grobio – kažkur priekyje. Ta kryptimi jie ir sėlino. O trenksmas kažkodėl pasigirdo už nugaros. Ši medžioklė darosi pavojinga.

– Grįžtame! Sėlinsime iš šono, per mišką.
– Bet Ežerine, grobis...
– Tylom! O jei tai mes – tas jo grobis?

Tunto alfa darėsi vis įžūlesnis. Eikliausios kojos, tvirti pečiai ir ištvermingas dubuo naktį, nebūtų turėjusi kuo skųstis. Laikė tuntą krūvoje, kol ji gimdydavo, gal kiek neišmintingais smūgiais siekdamas tos valdžios, kurią visą ji ir taip turėjo savo giliose ežerų spalvos akyse. Iki kito vaiko tegul pabus beta.

Po žemės viduriu miškas neaugo. Kiek siekė tunto medžioklės plotai, daugiau nepasitaikydavo taip smarkai ištęstų laukymių. Prisėlino iš Kairės, tik paryčiui. Kaip tik saulei tekant ji kaskart iš naujo nusistatydavo pasaulio šalis. Sveika, saule! Čia tavo Rytas, o ten tavo Vakaras, čia tavo Kairė, o čia – Dešinė.

Išėję iš miško vietoje anksčiau plytėjusios pievos jie aptiko skardį. Na, trenksmas juk buvo girdėti?

– Ežerine, leisk, aš jį nudobsiu!
– Tylėk tu! Noriu žiūrėti dar.
– Tai kad viskas ir taip jau matyti! Svetimas mūsų plotuose, vienas, be tunto!
– Gerai, vesk jį čia. Dabar pat! O jei priešinsis - parneši jo ietį.

Kiek pyktelėjo. Alfa ir vėl užsimiršta, tarsi tik jo vieno vaikus dabar prižiūrėtų kitos tunto moterys. Atokiau nuo Vidurio išraustose žeminėse, ten – tarp Dešinėje plytinčių vešlių kalvų.

Klajūnas neatrodė labai pavojingas. Smalsus? Pirmas atėjo į trenksmo vietą. Rastą grobį buvo susukęs į ant pečių užsimestą keistą kailį. Kažką teberankiojo nuo žemės. O, kad prieš mirdamas nors įbrėžtų prie jo artėjantį alfą! Būtų dingstis duoti šiam poilsio...

– Stok, svetimšali! Čia tunto plotai, o tu dabar – tunto vergas!
– Atėjau su taika. Atnešiau dovanų.
– Bailys. Kaukis! Ar gyvas, ar miręs, priklausai mums, Ežero Akims...
– O aš vardu Ričardas! Štai tau neginkluota mano ranka.

Ksenolingvistas ištiesė dešinę, kairiąja šiek tiek pasitaisydamas komunikatoriaus ausinę. Čiabuvio akys priminė du žiaurius krauju pasruvusius plyšelius saulės nugairintame klajoklio veide. Gal gentis gyvena prie ežero? Kimiai riktelėjo, kai čiabuvis staiga pasilenkė ir perkando jam delną.

Medžiotojas nematė jokio ginklo. Ką gi, tokia kova dar labiau jam patinka! Tuntas jau leidosi nuo skardžio, plačiu puslankiu supdamas pirmojo kontakto vietą. Svetimšalis iškėlė ranką, kad visi pamatytų. Iki pat alkūnės nubėgęs kraujas lėtai kilo atgal, pamažu užtraukdamas žaizdą.

Ežerakė stojo greta medžiotojo ir tvirtai suspaudė pirštais jo petį. Kovos nebebus? Alfa vienintelis iš viso tunto nenustygo, smilkiniuose ūžiantis kraujas permušė išgąstį. Kimus Ežerakės balsas nuaidėjo beveik višiškoje tyloje.

– Kas tai, svetimšali? Burtai?
– Ne... Nanobotai.
– Na-no?
– Aš regeneruoju. Juk neskrisčiau į kitą planetą... nuogas.

Genties lyderės seksuali figūra suardė visas kontakto procedūras. Kažkuo jį skausmingai trikdė tie nesibaigiantys linkiai, tas ypatingas judėjimo būdas, kuriuo ji valdė aptakų ir lankstų, mažai tepridengtą savo kūną. Ir labai didelės... akys. Nerasdamas kito būdo būti mandagus, paskendo kiek pašaipiame ežerų spalvos žvilgsnyje.

Alfa puolė neperspėjęs, smeigė ietimi tiesiai į širdį. Ir suglumęs atšoko, kai jo ietis, net neįbrėžusi kevlaro liemenės, pargriovė svetimšalį. Šis nusitaikė ką tik pasveikusia ranka, jau nuo žemės. Ant medžiotojo kaktos suvirpėjęs lazerinio taikiklio taškas staiga ištiško nedideliu kruvinu krateriu.

Ežerakė beveik patenkinta stebėjo susmunkantį kūną. Iki ribos susikaupusi ir plėšriai šypsodamasi atsisuko į parklupusį svetimšalį. Paleido iš delno ietį ir siaurėjančia spirale lėtai paglostė kairiąją savo krūtį.

– Štai kaip. Na-no. Dabar būsi mano...
– Aš tik gyniausi! Tebūnie taika! Atnešiau dovanų.
– Pažiūrėsim. Nebesvarbu. Bet būsi mano!
– Jau dabar? Čia? Prie...
– Ne. Turėk kantrybės.

Ji net kimiai susijuokė. Sunkiai suvaldydamas pirmojo kontakto virpulį ksenolingvistas tyliai atsiduso. Dėl kantrybės – jis juk tą nujautė. Tikriausiai, karalystės ir nesukuriamos per naktį. Nesitikėjo tik, kad pradės nuo dinastijos.

* * *

Jis ėmė sapnuoti iškart, kai tik pasibaigė medikamentai. Visų erdvėlaivio nuolaužų kuprinėn juk nesusidėsi... Suskaičiavo per du tūkstančius elnių, kelias saujas medžioklinių šunų ir pelėdų. Pasiėmė ir beveik visą išlikusią įrangą: komunikatorių, vaistinėlę, bioskanerį, optinį žiūroną, pjezožiebtuvėlį, blasterį su trim paskutiniais užtaisais. Dabar jau su dviem.

Nerado atsarginių akumuliatorių. Gali būti, kad jie palaidoti kartu su navigacine sekcija? Aptikęs sveiką saulės bateriją ją prijungė ir įtvirtino virš kapavietės, užkoduodamas paprastą algoritmą. Avarinis apšvietimas kasnakt. Gūdi sirena, išvystytai biologinei formai pažeidus penkių metrų apskritimo formos perimetrą. Ooouuuhhhmmmmm. Ooouuuhhhmmmmm. Ooouuuhhhmmmmm.

Tarsi pastatęs paminklą jis galėtų išvengti praeities šmėklų.

Dažniausiai tai būdavo aktyvaus poilsio sekcija. Kaskart vis prakaitavo ant treniruoklių, mėgindamas sustabdyti sienomis į viršų švilpiančius debesis, – kažkas būdavo parinkęs kaleidoskopišką laisvojo kritimo vaizdo programą. Parašiutai, kalnai ir debesys. Išblyškę, neryškūs ir neprakalbinami įgulos draugų pavidalai ant gretimų prakaito staklių.

Aš čia, aš dar gyvas, kodėl nekalbate su manimi? Jie prabildavo visi iš karto, sumurmėdami po vieną vienintelį sakinį, tarsi jau nebepastebėtų vienas kito.

– Įdiegsi monarchiją. Vardus duosi iš Viljamo Šekspyro.
– Ar čiabuvės patrauklios? Parversk kurią ir už mane, seni...
– Aukščiau nosį, ksenolingviste! Tai juk ir yra tas tavo sumautas vyriškas darbas.
– Vaikeli, koks tu dar jaunas. Laikykis pusiaujo...
– Žmogau, nelauk, integruokis! Ir nerodyk jiems artefaktų.
– Kolega, leiskit praeiti. Laivui pakanka metalinių, projektinių sijų...

Sapne Ana bent jau nenukreipdavo žvilgsnio. Ir kaip tai beviltiška buvo tikrovėje! Nesvarume dykinėjantis ksenoligvistas. Pirmoji jo ekspedicija. Nepratęs prie uždaro mikrosociumo. Trys moterys, trys vyrai ir vadas. Atrodo, būtent jungoms skrydžiuose visuomet tekdavo vienišiaus hamakas...

Geidė astronavigatorės tik iš tolo – jos pailgų mygtukais šokančių pirštų. Duobučių ten, kur užsibaigia ironiška šypsena. Liekno, vikriu unguriu koridoriumi praplaukiančio kūno. To amžinai giedro, abejingai mandagaus veido. Na taip. Amžinai.

Atsibudęs iš sapno beveik visuomet turėdavo išsivaduoti iš šilto žemiško glėbio. Ežerakė buvo stipri, energinga, reikli. Užmigdavo net neatsiskyręs, tarsi jo erdvėlaivis vėl ir vėl būtų grįžęs namo, į jaukią kosminę stotį. Tarsi tai būtų pagrindinis vyriškas ir ksenoekologiškas jo darbas šioje planetoje.

Atkakliai vedė pamažu augantį tuntą tolyn nuo kapavietės. Dabar tai jau buvo gentis, pažeisdamas svetimus medžioklės plotus jis vengė kraujo. Išskleidęs palikdavo elnių, mokydavo primityvių technologijų, su kuriomis susidūrę čiabuviai atkakliai kartodavo: nano! nano!

Mainais pasiimdavo betas ir gamas, kartu su jais išsivesdamas ir patraukliausias moteris, kelyje sutiktų akmens amžiaus kunigaikštienių konkurentes. Formaliai jam už nugaros matriarchatas ir likdavo, bet laikai keitėsi. Kelis sykius gentį pasivijo papildomos jaunų pabėgelių poros.

Ežerakė pavydėjo jam Anos.

– Ar tu ją sapnuoji? Prie savęs? Na, kaip savo?
– Ne. Aš niekada... Žodžiu, nebuvau jos alfa.
– Bet norėtum? Pasiilgai? Ar ji graži?
– Kitokia. Liesa. Ne tokia stipri. Ir ji žuvo.
– Suprantu, mirė iš bado.

Pamažu net buvo nusistovėjusi tam tikra pusiausvyra. Gentis augo, formavosi hierarchija jos viduje. Vietoje iečių apsiginklavę lankais, apsisiautę kauline adata susiūtais kailiais medžiokliai mokėsi skaičiuoti grobį, jau ne tik pirštais, bet ir dešimtimis.

Ričardo įgeidis lėmė, kad Naujojo Saturno planetoje civilizacija plito į vakarus. Jam patiko joti elniais į besileidžiančią saulę, į nežinomą ateitį be visų tų raštingų, apsiskaičiusių, technologiškai išprususių ir civilizuotų žmonių, kuriuos jam buvo tekę sutikti.

Į ateitį, kurioje tokie žmonės neišvengiamai vėl atsiras, pamažu ir iš naujo. Lėtai. Jam jau mirus.

Niekam labai ir nerūpėjo, kas iš tikro vadovauja ekspedicijai į kitą pasaulio kraštą, į toliausiai nuo katastrofos vietos nutolusį planetos tašką, kuriame bus įsteigtas pirmasis Narsatuno miestas ir karūnuotas pirmasis viso pusiaujo karalius Ričardas.

Ar tas svetimšalis išradėjas, burtininkas ir keistuolis, nepatyręs, tačiau nemirtingas nano. Ar visa švytinti, stipri ir vikri, dailaus kūno nėščia Ežerakė.

* * *

Apvalaus ekrano paviršiumi plaukė smulkūs debesų raibuliai, tarsi tai būtų ne ekranas, o šulinio rentinys, – jai patiko toks sapnas, gulėti vėsiame šulinio dugne ir stebėti viršuje praplaukiantį dangų. Pro vėjo sušiauštas baltas plunksnas prasišvietė miškas, upė, bekraštė pusiaujo pieva.

Ana krūptelėjo ir nevalingai atsispyrusi išplaukė į priešingą sekcijos pusę. Tai tik iliuminatorius, ne ekranas. Ne šulinys. Ir tie debesys – ne kur nors viršuje, o tik planetoje po jos kojomis. Apsidairė. Kambūzas. Maisto ir poilsio zona. Ar ilgai ji čia ilsėjosi?

Atmintis plūstelėjo visa iš karto, ir ji trumpai akimirkai grįžo į tą sumaištį prieš pat susidūrimą: avarinė signalizacija, mirksinčios lempos, savaime užsihermetizavusios durys, įgulos narių neramūs balsai ir baisus, neatšaukiamas smūgis.

Perbraukė ranka veidą. Sausa. Nanobotai, atsakingi už kraujotakos sistemą ir infekcijas, su tuo bus susidoroję. Pasirąžė. Laimei, jokių rimtesnių traumų ar lūžių. Atsispyrusi nuplaukė arčiau iliuminatoriaus.

Po skylėta debesų skraiste lėtai slinko pusiaujas. Įžiūrėjo miško ribą, ežeriuką. Vadinasi, orbita žemesnė, net ta, kuria skriejant juos kliudė asteroidas. Ir tik tuomet suvokė ją supančią absoliučią tylą. Priplaukusi prie ryšio bloko valandėlę karštligiškai tikrino dažnių kanalus. Visiškai, neatšaukiamai tuščia.

Iliuminatoriuje monotoniška pusiaujo pieva staiga virto ištęstu krateriu, lyg kažkas čia būtų ką tik nukritęs, liestine sustumdamas uolienas. Keli kilometrai išilgai ir beveik kilometras skersai. Tai štai kaip. Ne viskas, kas liko iš erdvėlaivio, bus išsilaikę net ir toje pažemintoje orbitoje, kuria ji viena tebeskrido.

Tvardydamasi davė sau darbo. Inventorizacija. Deguonies atsargos. Vanduo. Maistas. Uždaro ciklo sistemos. Energija. Saulės baterijos. Stebėjimų įranga. Laikmenos būsimiems stebėjimų duomenims.

Ji pasigamino pietus ir ištęsdama malonumą pamažu juos suvalgė. Nebėra kur skubėti. Bioskaneris aptiko išvystytų formų tik dviejose vietose. Siauras civilizacijos ruožas per visą planetos pusiaują. Ir vienišas raudonas taškelis orbitoje.

Ana užgniaužė vidinį drebulį ir pedantiškai susiplanavo dienotvarkę. Stebėjimai, reguliarus maitinimasis. Išlikusių sistemų pritaikymas žiemojimui orbitoje. Išankstiniu įvertinimu, ji mirs ne iš bado ar troškulio. Iš nuobodulio. Nuo vienatvės. Nebent?

Ana netikėjo stebuklais. Nei antros ekspedicijos į tą pačią planetą, nei akmens amžiaus čiabuvių pasigamintos raketos ji nebelaukia. Išliko gyva, vienintelė iš įgulos, tai jau ir taip yra pakankamas stebuklas. Nervingai šyptelėjo puse lūpų.

O jei avarijos metu būtų spėjusi įšokti į kurį nors mikro? Nusklęstų žemyn, išsilaipintų kur nors, štai ties tuo ežeru. Kur imtų maisto – gal kaip nors susimedžiotų? O čiabuviai? Galėtų jų išvengti, pasitraukdama nuo pusiaujo į kokį nors kalnų urvą. Ta pati vienatvė, tik šalta ir alkana. Tarsi paleistum į laisvę žiurkėną.

Arba reiktų eit į kontaktą. Tas nedrąsus ksenolingvistas, na, organinė sija – ji vėl karčiai šyptelėjo, – jis yra minėjęs: čiabuviai dar tik akmens amžiuje, pasiskirstę nedideliais martriarchato tuntais. Susikalbėti tektų pirštais. Į teisę pernakvoti prie tavojo laužo mainau, sese, šį stebuklingą... atminties bloką. Dangtelį nuo teleskopo. Saulės baterijos šukę.

Naujojo Saturno para trunka beveik trisdešimt dvi valandas. Per tą laiką maisto ir poilsio sekcija apskrieja planetą tris su trupučiu karto. Orbita gana aukšta, tad bet kurį pasirinktą pusiaujo tašką ji galės stebėti geras dvi-tris valandas. Kartografuoti teks beveik rankomis, apžvalgos žiūronas neturi jokio duomenų registratoriaus.

Ką gi, kosminės tyrimų stoties orbitos periodas – šiek tiek daugiau, nei dešimt valandų. Toks ir bus paros ritmo pagrindas. Trys stebėjimų sesijos po tris valandas. Trys pertraukos tarp stebėjimų – po septynias. Viena miegui, kitos dvi – duomenų susisteminimui, mitybai ir buičiai. Reiktų kaip nors pavadinti naujai įsteigtą tyrimų stotį.

Ji amžinai skries vieniša apie Naujojo Saturno planetą, stebėdama metų laikus, kartografuodama pusiaują ir sekdama čiabuvių migraciją. Triskart per parą kils ir leisis, nedidelis žibantis jonvabalis ant žiedo briaunos, dirbtinė žvaigždė, – maža, užgesusi, vieno asmens įgulą turinti saulė.

Saulės deivė?

Pagaliau, koks gi skirtumas.

* * *

Haremą Ričardas surinko per pusantro mėnesio. Sunki buvo tik pirmoji neištikimybė. Nors –ji ir suteikė daugiausiai netikėtų emocijų. Ežerakei šis nėštumas ėjo sunkiau, nei ji buvo įpratusi, natūralu būtų įtarti kokius nors genetinius skirtumus, bet be įrangos tai buvo tik tuščios spėlionės.

Ežerakė, savo nuostabai, jo nenužudė. Pasaulis nesuprantamai keitėsi. Gentis jau turėjo ir daugiau būsimų motinų, tarsi tuntas būtų praradęs savybę pumpuruotis. Bergždžioji lytis kažkokiu keistu būdu paėmė į rankas kiekvieno elnio vadeles. Na taip. Anksčiau juk nebuvo nei elnių, nei vadelių.

– Dink! Nekenčiu tavęs! Ateik čia!
– Ežerake. Juk žinai pati, kaip viskas yra.
– Nežinau! Nenoriu žinoti! Kodėl negali būti tik švelnus mano alfa?
– Nebebus jokių alfų! Ir aš turiu vardą...
– Taip, vardą! Ir švaistaisi juo į kairę-dešinę, į rytus bei vakarus!
– Nesąmonės! Myliu tik tave vieną. Juk žinai. Tik tu nešioji mano...
– Melagis! Nekenčiu ir tavęs, ir tavo nugeibusio vardo, ir tos tavo nano-magijos!
– Ežerake, juk tik tu viena man iš tikro svarbi...
– O tos kitos? Bjaurybe tu, tu... Išdavikas!
– Na nepyk, tai tik sutapimas. Susiklosčiusios aplinkybės.

Ji smogė atbula ranka, per veidą, mielai būtų sulaužiusi nosį. Pašoko, pasiruošusi atremti jo baltus, rimtos kovos dar nemačiusius kumščius, todėl ne iš karto suprato, ką Ričardas daro. Tikriausiai, buvo iš anksto pasiruošęs tą iš medžio išskobtą taurę.

Laikė suspaudęs pirštais savo tarpuakį. Atidžiai sekė, kad nedingtų nė lašas. Kraujas! To dar nebuvo mačiusi, Ričardo žaizdos juk užsitraukdavo pačios. Tik ne šį kartą. Kraujas sruvo tol, kol jis neatleido iš įtampos pabalusių pirštų. Ištiesė jai beveik sklidiną taurę.

– Gerk! Viską, iki dugno!
– Kas tai? Vėl kokia nors tavo magija?
– Taip! Noriu perduoti vaikui nors šiek tiek nanobotų.
– O Ričardai! Tai dabar būsi tiesiog žmogus? Na, – toks, kaip mes?
– Ne, tiesiog jais dalinuosi. Regeneruoja, juk aiškinau!
– Mūsų vaikas bus dar vienas nano?
– Taip. Bent jau aš to tikiuosi.
– O, Ričardai! Nepyk, buvau tokia savanaudė!
– Liaukis. Ir jei nori, aš jas visas išvarysiu...
– Ne! Juk aš suprantu, kodėl.
– Kodėl? Ką supranti?
– Tu jų nemyli. Tik turi kažkam perduoti. Tuos mažus.
– Liaukis. Na, nepradėk.

Ji verkė, bet tai buvo beviltiškai šviesios ašaros. Rijo Ričardo kraują dideliais gurkšniais, kone springdama. Žinojo, kad kada nors jis išbaigs tuos prakeiktus nano-botus ir tuomet grįš pas ją. Jautė, koks svarbus jam bus pirmasis jo kūdikis. Visi kūdikiai!

Suprato, ką turės padaryti. Laikai pasikeitė. Akmens amžiaus kunigaikštienes jau pasmerktos. Kitaip, nei anksčiau, ji bus tikra, vienintelė motina šiam savo vaikui. Kiekvienam Ričardo vaikui!

– Liksiu čia. Tegu pirmas tavo vaikas gims prie šios upės.
– Negalime sustoti, juk žinai. Po metų įsteigsiu sostinę – pasaulio krašte!
– Tiek neprašau. Tik man jau per sunku.
– Paliksių tau vyrų. Pavysit mane, kai galėsit.
– Tik mano senąjį tuntą. Ar atsimeni, kaip tave radome?
– Gerai. Ir dar kelis, dėl viso pikto. Atsimenu viską.
– Ačiū! Mielasis... Nukritęs man iš dangaus.
– Nebeverk. Būsi karalienė. Pirma ir vienintelė.
– O taip. Vienintelė.

Atsiduso ir nusišluostė ašaras. Nusijuokė ir šiek tiek išsirietė. Žinojo, kad tokia jam patinka. Dar turės pakovoti. Tą ir darė visą savo gyvenimą. Paprašys, kad jis jai atsiųstų kiekvieną savo būsimo vaiko motiną. Pati dar pagimdys jam vaikų. Sielos gilumoje ji bijojo tik vienos vienintelės moters, astronavigatorės Anos.

Tarsi ši, kaip kokia šmėkla, galėtų pakilti iš kapo. Iš to keisto, niūraus ir milžiniško atviro kapo, kurį Ežerakė buvo regėjusi savo pačios akimis.

* * *

Ana nustojo rengtis praslinkus pirmajai savaitei. Paprasčiausiai išsispausdino savo ką tik sudarytų žemėlapių ir pritvirtino ant kiekvieno aptikto veidrodžio. Taip nusistatė virtuvinio kompiuterio laikrodį, kad šis ją laiku kviestų prie iliuminatoriaus.

Jai pasisekė, kad receptų įrašymo skiltyje kompiuterio programa turėjo primityvų piešimo bloką. Atplėšusi akis nuo žiūrono pirštais kantriai atkartodavo miško ribą, ežerus ir upes, neaukštas kalveles abipus pusiaujo.

Nuogos ir pakibusios aukštai danguje Saulės deivės žvilgsnis lėtai slinko planetos paviršiumi, kas dvi pilnas rankas valandų vis užgriebdamas naują sklypą, kuriame galėdavo pasitaikyti ir keletas medžiotojų trobelių ar kurios nors akmens amžiaus kunigaikštenės paskui grobį vedamas tuntas.

Ji neskubėjo. Neturėjo, kur skubėti. Nuolat rasdavo sau pedantiško darbo, vydama šalin prisiminimus ir beviltiškas mintis apie ateitį. Turėjo analitikės gyslelę. Planetos pusiaujo plokštuma sutampa su orbitos ekliptika. Nuo paviršiaus turėtų keistai atrodyti.

Tarsi planetos žiedas būtų kažkada labai seniai pagavęs saulę ir ją įkalinęs. Jie tikriausiai suvokia žiedą tik kaip neaiškų brūkšnį per visą dangų. Kaip plauką, kuriuo kasdien slenka ryškus saulės karoliukas. Hm. O Saulės deivė?

Ryte ir vakare – ryški žvaigždė tiesiai ant plauko. Pamažu gęstanti, kai artėja prie saulės, ir vėl įsižiebianti, kai nuo jos tolsta. Naktį pasislepianti planetos šešėlyje. O kai kerta saulės diską? Na, reikia turėti pakankamai tamsius akinius. Bent jau suodžiais užtemdytą stiklą. Ana kimiai nusikvatojo.

Tuomet jie suprastų, ir kad plaukas – šiapus saulės. Tuomet. Po gerų penkių tūkstančių metų.

Kol kas pati to nežinodama, Ana lenkė Ričardą beveik du kartus, kasdien kartografuodama vis naujus ir naujus planetos pusiaujo plotus, kuriais netrukus prajos auganti ir stiprėjanti karališkoji gentis.

Priartėjusi prie priešingo katastrofos vietai pusiaujo taško ji nusprendė: būtinai čia paliks artefaktą.

Skafandrą buvo aptikusi dar pačią pirmąją dieną. Įtraukė į veikiančios įrangos sąrašą ir kuriam laikui pamiršo. Praslinkus kelioms savaitėms nusprendė apsižvalgyti ir artimiausiame kosmose. Tuomet ji dar tilpo į tą standartinį išorinių sistemų remontui skirtą kevalą.

Pavargo. Iki soties pasigrožėjo planetos disko vaizdais. Beveik nieko įdomaus ir nerado. Jei neskaitytume jonų patrankos, pritvirtintos prie išlikusio gretimos sekcijos sienos fragmento.

Viskas, ką pavyko padaryti skafandro pirštinėmis – perjungti kabelį prie kambūzo sistemos. Gera valanda. Ir nusukti patranką statmenai Saulės deivės paviršiui. Dar dvi su puse. Grįžusi pramigo kartografijos pamainą.

Užtat dabar ji turėjo šviesos žymeklį. Kelias dienas krapštėsi prie programų, kol išmoko valdyti ir įvertino energijos sąnaudas. Ji galėtų piešti panašiu į lazerio spinduliu beveik neribodama kitų borto sistemų. O ką nors išdeginti planetos paviršiuje?

Pasirinko tam logišką vietą. Apskaičiavo, kad užbaigs kartografuoti pusiaują daugmaž tik po metų. Turėjo daug gražaus laiko.

Sukaupė energijos atsargas. Užprogramavo tą buką virtuvinį kombainą. Ilgiausiai sugaišo svarstydama ženklo turinį. O kokią tatuiruotę ji norėtų turėti pati?

Tarsi kas nors kada nors galėtų ją pamatyti. Tarsi kas nors galėtų matyti ją tokią, kokia ji yra ir kokia dar bus kelias dešimtis metų – nuogą, nejudrią, grakščiai pakibusią nedidelėje uždaroje kambūzo erdvėje. Vis apkūnesnę.

Pagaliau, koks gi skirtumas.

* * *

Ežerakės tuntas įsitvirtino ant Ketvirčio Pasaulio upės kranto. Suprantama, tokį nano-vardą upei galėjo duoti tik Ričardas, tas jautrus, pažeidžiamas, galingas ir pavojingas burtininkas, nukritęs į šį pasaulį nuo viešpaties plauko.

Gimdė lengvai, buvo tam sutverta, žinojo, ką turi daryti. Titnago ašmenimis perkirto bambagyslę ir apsipylė giedromis džiaugsmo ašaromis, stebėdama, kaip vaiko pusėje žaizda akimirksniu pati užsitraukia. Jis bus visai kaip tėvas. Berniukas. Princas Henrikas, karaliaus Ričardo ir Ežerakės sūnus.

– Karaliene! Atjojo dar viena nėščia...
– … būsimo vaiko motina, supratau. Skirk jai žeminę.
– Greta tavo? Kuri atsilaisvino, kai Garbanė išėjo pas Beragį Elnią?
– Dar ko! Siųsk į nuotakų kalvą. Tegu jos pačios rūpinasi savimi!
– Bus padaryta. Ir iš karto po to – tau į kojas?
– Ne! Pamaitinsi. Ateisiu pati.

O šviesioji saule, kaip jis jas pasirenka? Na gerai, beveik kiekviena turi duobutes skruostuose, bet kūnas? Pailgi šakaliai, beveik visiškai niekur taip ir nesuapvalėjantys. Nei jėgos, nei vikrumo. Žolė. Ričardas baigia užsėti ja ištisą šliundrų kalvą. Ar tie jo nanobotai kada nors liausis... regeneravę?

Ietys, ne moterys. Ir ji puikiai suprato, kokia tai medžioklė. Vaikai lakstys po pasaulio vidurį vienu darniu tuntu, pratindamiesi kartu sėlinti paskui grobį, išmokdami jį dalintis. Sekdami paskui Henriką, savo vadą ir brolį, galų gale paveldėsiantį visą planetos pusiaują.

Kvatodamiesi duos vienas kitam kraujo priesaiką, stebėdami kaip nanobotai užtraukia titnaginiais peiliais įrėžtus delnus. Ims vyrus ir moteris iš savo rato, pratęsdami kosminę dinastiją.

Ji išmokys Ričardo vaikus tvirtai stovėti ant žemės. Skaityti mišką ir išgirsti upę. Medžioti. Kvepuoti. Bėgti. Sustingti. Atsiprašyti kiekvieno nudobto vilko. Apglėbti visą bekraštį pusiaują. Sugerti šiltą vasaros lietų. Kiaurai praleisti žemus debesis genantį vėją.

Paaugusius nuves juos pas tėvą. Tegu išmoko matematikos ir trigonometrijos. Tegu paseka visas Šekspyro pasakas ir kiekvienam padovanoja po artefaktą. Tegu pasėja jų sielose beviltišką žvaigždžių ilgesį. Supažindina su kitomis saulėmis, žvaigždžių spiečiais ir žvilgsniu neaprėpiamomis galaktikomis.

– Saule, kuri kasdien kopi ir leidiesi viešpaties plauku!
– … kasdien kopi … plauku
– Kuri auksu nugairini baltas mano krūtis ir nurimusį veidą!
– … auksu … ir veidą
– Suteiki jėgų mano strėnoms, kad jose iš naujo užgimtum!
– … strėnoms … užgimtum

Saulės nendrės klusniai kartojo iš pačios Ežerakės širdies gimstančią kalbą. Ji rado kur pritaikyti Ričardo vaikus pagimdžiusias motinas. Kūrė Saulės kultą, tarsi pati būtų klastinga, tam daug metų besiruošusi ksenolingvistė.

Jau seniai buvo pastebėjusi keistą žvaigždę ant viešpaties plauko, kuri ryškiausiai sužibdavo, būdama toliausiai nuo saulės. Pernelyg prisiartinusi – išnykdavo, sudegdavo. Niekados nesirodydavo naktį, be savo valdovės. Slinko greičiau už saulę, nuolatos ją vydamasi ir pralenkdama.

– Saulės drauguže, pažvelki į mus giedru savo žvilgsniu!
– … drauguže … pažvelki
– Apsaugok mus nuo laukinių žvėrių ir parodyk mums grobį!
– … laukinių … ir grobį
– Duoki mums suprantamą ženklą, o kosmine saulės deive!
– … ženklą … o deive

Pulkas pamaldžių Saulės nendrių pakėlė nuolankias akis į pusiau perrėžtą dangų.

Ir galų gale deivė davė protingoms būtybėms suprantamą ženklą.

* * *
Ričardas užkariavo pusę planetos per dvejus standartinius Žemės metus. Jo valdžia kol kas rėmesi vien nano, burtininko autoritetu, – naujai kuriamos tradicijos dar tik raibuliavo bangomis abipus jau pusę planetos apjojusios karališkosios genties.

Matriarchatas ten priekyje neramiai bruzdėjo ir uodė orą. Matriarchatas jiems už nugaros lydėsi ir pamažu virto paprasta ir aiškia feodaline strūktūra.

Sekė žvaigždes, todėl žinojo, kad artefaktais nusėtas Katastrofos kanjonas yra kaip tik jam po kojomis, priešingoje gaublio pusėje. Daugmaž čia buvo nusprendęs įsteigti sostinę. Ieškojo tinkamos vietos. Anksčiau ar vėliau tai bus imperija, jos žiedu risis karai. Kažkur juk turi būti civilizacijos centras.

– Nano! Nano!
– Ramiau, ramiau. Kvėpuok. Ir naudokis žodžiais!
– Valdove! Ten... dar vienas pasaulio vidurys!
– Centras? Taškas?
– Ne, linija, brūkšnys! Tik sumažintas. Nano!
– Kas ką sumažino? Parodyk, nestovėk čia kaip medis!

Šiek tiek į šoną nuo pusiaujo lygumos jie prijojo pailgą kalvą, pliką uolą plokščiu paviršiumi. Neaukštos pušaitės juosė jos pagrindą, tankus žalias priekalnių miškas tolo ir rietėsi į viršų, nuspalvindamas Kairės kalnagūbrio prieigas žaliais ir mėlynais atspalviais.

Seniai pasibaigusiame ankstesniame savo gyvenime vadintų šią kryptį šiaure, tačiau Narsatune tokio žodžio nebuvo. Į abi puses nuo pusiaujo – vienodai šalta, Kairė nuo Dešinės niekuo ir nesiskiria, kuo toliau į bet kurią pusę, tuo mažiau gyvybės ir saulės.

Pririšę elnius pėsčiomis užkopė į Sosto kalvą. Taip ir yra – plokščia, kaip stalas uola, apžėlusi kerpėmis ir retais dygliuotais krūmokšniais. O per vidurį...

– Stot! Visi grįžkit prie elnių. Laukit apačioje.
– Gerai, valdove! Nano, nano!
– Užsičiaupkit. Aš geriau žinau, kas nano, o kas ne.
– Tylim. Tik tu ir gali žinoti. Tu – dievas.
– Ne vienintelis. Ir dabar ne laikas šiam pokalbiui.
– Tu sakai – tu žinai! O valdove!

Anksčiau ar vėliau jis bus priverstas sukurt jiems religiją. Kokį nors sveiko proto kultą. Užsiims tuo, užkariavęs visą pasaulį? Priartėjęs prie uoloje išryškėjusio piešinio sudrebėjo ir parklupo ant kelių.

Iš esmės tai buvo žemėlapis. Ilga, siaura juosta, tarsi būtų išdeginta blasteriu. Arba jonine patranka. Teisingai orientuota pasaulio šalių atžvilgiu. Rytinis žemėlapio kraštas prasidėjo pailgu krateriu. Aha. Katastrofos vieta.

Jis vėl pakilo ant kojų ir lėtai nužingsniavo išilgai viso piešinio. Pažino ežerus ir upes. Kalvas. Girias. Štai čia – Ketvirčio Pasaulio upės vingis, Ežerakė ir jo sūnus Henrikas. Kai vaikui sukaks metai, tegu jie parjoja į gentį.

Lėtai priėjo Kairės kalnų liniją žymintį zigzagą ir sustojo ties Sosto kalno atvaizdu. Pats žemėlapio vidurys. Užkariauta rytinė jo pusė ir dar neįžengta – vakarinė. Mažas apvalus saulės ženklas šalia Sosto kalno, atokiau nuo viso žemėlapio, tarsi tai būtų nebe šio žemėlapio dalis. Tarsi vaizduotų objektą... iš kitos plokštumos.

Ričardas priklaupė ir dusliai sukūkčiojo. Na taip. Jonų patranka, ir dar – katastrofos kanjono atvaizdas. Tai padaryti galėjo tik Ana, užsispyrusi astronavigatorė, vienintelė iš visos įgulos kažkokiu būdu išsilaikiusi orbitoje. Vadinasi, ji nenukrito pirma. Kiek gi jis jos nematė – jau dvejus, tokius ilgus ir prabėgusius kaip viena akimirka, metus...

Drebančiais pirštais sugraibė bioskanerį ir sufokusavo į dangų, kuriuo lėtai slinko Saulė ir dar vienas nedidelis, neryškus taškelis. Bioskanerio ekrane jis, kaip ir reikėjo tikėtis, priminė vienišą kraujo lašą.

* * *

– Čia Ana, išgyvenau orbitoje, stebiu planetos paviršių. Pusrutulyje tarp kraterio ir šio žemėlapio sustiprėjusi čiabuvių migracija. Jei tai kas nors iš jūsų, duokit man ženklą!
– R I Č
– Čia Ana, išgyvenau orbitoje, stebiu planetos paviršių. Pusrutulyje tarp kraterio ir šio žemėlapio sustiprėjusi čiabuvių migracija. Jei tai kas nors iš jūsų, duokit man ženklą!
– R I Č A R D
– Čia Ana, išgyvenau orbitoje, stebiu planetos paviršių. Pusrutulyje tarp kraterio ir šio žemėlapio sustiprėjusi čiabuvių migracija. Jei tai kas nors iš jūsų, duokit man ženklą!
– R I Č A R D A S !
– O, Ričardai, mielasis! Nebekirsk daugiau medžių! Nepastebėjau tavęs anksčiau! Transliavau tą laišką automatiškai! Turiu gerą optiką, dėliok raides iš pagalių!
– R i č a r d a s !
– Taip, taip! Matau ir tave, ir tavo raides! Tik veido neįžiūriu. Niekur iš čia nedink, aš praskrendu kas dešimt valandų!
– Mačiau. Kas 10 ir 1/2. Ana?
– Taip, tai aš! Ar kas nors dar išgyveno? O mielas Ričardai! Tiek daug tau turiu parašyti!..
– Ne. Vienas aš. Visus palaidojau. Kuo rašai?
– Jonine patranka. Ričardai, aš užstrigau kambūze. Nebadauju, bet čia taip ankšta ir vieniša. Ar tu bendrauji su čiabuviais? Tai tu sukėlei tą migraciją? Iš įjungei signalizaciją?
– Aš. Jų karalius. Žinai, laikai keičiasi.
– Kokie laikai? O aš užstrigau orbitoje. Visa kita tikriausiai nukrito! Nei variklių, nei mikro, nieko. Tik skafandras. Užtat oro, vandens ir maisto – visam likusiam gyvenimui. Aš čia kybosiu amžinai, virš tavęs ir tavo čiabuvių...
– Palauk! Nekeisk teksto taip greit! Nespėju skaityti!
– Atleisk! Aš taip džiaugiuosi, kad tu išlikai. Pažadu, neskubėsiu! Karalius! Kaip tau pavyko? Turėsi viską papasakoti...
– Gerai, dabar jau suspėju. Energijos užtenka?
– Piešti raides ant šios uolos galiu be vargo, išliko kelios saulės baterijos. Žemėlapį graviravau jonais, tada teko smarkiai taupyti...
– Aišku. Gerai sugalvojai. Suspėjai visą pusiaują?
– Užbaigiau prieš kelis mėnesius. Kaip ir tu, slinkau į vakarus, tik greičiau, ir viską piešiau į virtuvinį kompiuterį. Kai pabaigiau, pastebėjau ant nuolaužų įjungtą signalizaciją ir supratau...
– Žemėlapis pravers. Apsidžiaugiau!
– ...atleisk, aš vel skubu. Žinojau, kad rasi jį ir suprasi. Kad kas nors iš jūsų jį ras. Paskui užprogramavau jums tą laišką ir laukiau.
– Šaunuolė! Kaip tu? Ar sveika?
– Sveika, tik nejudri, kabu viena čia per vidurį. Beprotiškai vieniša! Nepyk, laive atrodei man toks, nedrąsus. O dabar – karalius! Aš taip džiaugiuosi! Man beveik ir neliūdna...
– Šiek tiek sulaukėjau. Čia įdomu!
– Kaip tau pavydžiu – vėjo ir upių! Traukos. Ir bendravimo. Ar jie tavęs bijo? O, jei būčiau žinojusi! Tu toks šaunuolis! Susikalbėjai...
– Turėjau veikiantį komunikatorių. Ir aš juk lingvistas.
– O čia visur – matriarchatas? Susiradai dailią čiabuvę? Ar ji tavęs neskriaudžia? Ar jie... suderinami su mumis? Viską papasakok!
– Matriarchato nebėr. Dabar bus monarchija.
– Ričardai, mielasis, dvejus metus klajojai šiais miškais ir pievomis. Netikiu, kad nesusiradai sau moters. Tu tik su manimi buvai nedrąsus. Taupei save laukinėms girių dukroms...
– Nesišaipyk! Jos... kitokios. Atviros. Sąžiningos.
– Mielas Ričardai, su kuo tu jas lygini? Juk tikriausiai buvai visiškai nekaltas. Mačiau tai tavo veide. Jei būčiau žinojusi. Nepyk, viską supratau, bet buvau tokia savanaudė...
– Užtat dabar turiu visą haremą! Karališka privilegija.
– Šiknius tu! Ne, ne, mielasis, niekur nedink! Du metus su niekuo nekalbėjau, nepalik manęs vienos čia! Dabar skrisiu ir skrisiu viš tavo galvos, taip ir žinok, aplinkui visą pusiaują!
– Žinau. Tu dabar mano asmeninė deivė.
– Taip! Saulės deivė! Turiu net jonų žaibą! Išdeginau tau žemėlapį. Žudysiu tavo priešus ir žvalgysiu tau kelią. Rašysiu tau laiškus. Tik nepalik manęs čia vienos danguje! Aš – tokia vieniša deivė!
– O aš – tavo globojamas monarchas.
– Kaip gražu! Pasisaugok ten! Ir pasislėpk, kai kruši čiabuves, visai nenoriu to pamatyti. Aš tavo akys, o tu – mano rankos. Nedaug, bet tai viskas, ką turime...
– Neverk ten. Būk stipri. Tu juk deivė.
– Labanakt, karaliau! Taip daug norėjau tau pasakyti...
– Iki mano deive. Pasimatysim.
– Greit vėl atskrisiu. Atrodo, tuoj baigsis ener...
– ANA?
– …

* * *

Ričardas įsteigė Narsatuno miestą aplinkui Sosto kalvą. Pati kalva buvo griežtas tabu, įsileido tik Ežerakę, oficialią visų savo vaikų auklę ir motiną. Ji noriai mokėsi, žinodama, kad privalės lavinti Ričardo palikuonis – žemėlapį perprato iš pirmojo žvilgsnio. Užtat visiškai negalėjo suprasti rašymo.

– Kas šitie greitai išnykstantys raudoni pėdsakai ant uolos?
– Raidės. Saulės deivė man rašo. Viską, ką nori man pasakyti.
– Ar ji nebylė? Kodėl nekalba? Juk ji deivė.
– Na, tegul bus nebylė. Raidėmis irgi gali susikalbėti!

Susikalbėti? Ežerakė matė, kaip Ričardas pats mikliai dėlioja tas rai-des iš pailgų pagalių. Mažiau, nei saulės deivė. Užuot tiesiog šnekėjęs. Vadinasi, ji dar ir kurčia?

– Išmokyk ir mane rašyti. Ir vaikus.
– Galėčiau, bet kam? Būtų sunku. Ir ką jūs skaitytumėt?
– Na, jie kalbėtų su deive. Vėliau, kai tu...
– Vėliau nebus jokios deivės! Juk ji visą laiką ten kybo nejudėdama...

Ežerakė suprato: Saulės deivė – Ričardo monopolija. Nebus Ričardo, nebus ir bendravimo? Na, dar pažiūrėsim. Antra vertus, Saulės nendrių kultas puikiausiai gyvavo ir be jokio deivės įsikišimo. Visai ir nebūtina, kad ta keista deivė ką nors sakytų.

Atidžiai apžiūrėjusi žemėlapį ji teisingai įvertino technologiją. Tai žaibas, ir labai preciziškai valdomas žaibas. Uola turėjo lydytis, kai jis buvo kuriamas. Ir kad tokį įsiminęs nupieštum, turi labai aukštai skristi.

– Papasakok man apie Aną. Juk tu jos ilgiesi?
– Nebėra jokios Anos. Ji dabar tik Saulės deivė. Įkalinta amžinoje orbitoje.
– Ar jai šalta ten danguje? Ar ji neišalksta?
– Ji viską turi. Maistą, vandenį. Orą. Šilumą. Tik ten labai mažai vietos. Vos keli žingsniai.
– Tai ji amžinai ir kybos? Visą laiką viena? Tikriausiai – ji ten nuoga.
– Nuoga? Gali būti. Taip, amžinai. Pagaliau, koks gi skirtumas.

Mintis buvo Ežerakės, tarsi ši būtų galėjusi nujausti iš anksto. Ričardas net įsileido į kalvą Saulės nendres. Vienas būtų per ilgai užtrukęs. Išsirinko liekną buvusią savo meilužę su pačiom ryškiausiom duobutėm skruostuose. Nurengęs paguldė, ir paaiškino, ką visos kitos turės padaryti.

Kad modelis nepavargtų, kas kelias valandas leisdavo jai šiek tiek pavaikščioti. Kitą dieną ją pakeitė kita. Nei vienai nenorėjo suteikt pirmenybės.

Vietą skulptūrai parinko priešingame Sosto kalvos kampe. Iš anksto buvo prašęs Anos, kad ši kompiuteriu sufokusuotų teleskopą tik ties tuo uolos plotu, kur jiedu dėliojo raides. Tai bus tikrai netikėta dovana. Tiek kalbėjosi, norėdamas užimti jos dėmesį, kad jam net nusvirdavo rankos.

Netikėta ir buvo. Milžiniška gulinti liekna moteris, sukrauta iš akmenų ir rąstų. Jos paviršių užbėrė žemėmis ir smėliu, užpylė vandeniu ir glotniai užglaistė. Iš orbitos buvo matyti net ir duobutės skruostuose. Prasižergusi. Paliko ten augusį vešlų krūmą.

Ežerakė žinojo, kad Ana pravirks, juste tai pajuto iš to, kaip Ričardas skaitė efemeriškas jos raides, ir kaip dėliojo trumpus ir taurius vyriškus atsakymus. Išrikiavo nendres ratu ir šios ėmė niūniuoti lėtą, ilgesingą, nesibaigiantį ritmą. Užgniaužusi kvapą stebėjo, kaip Ričardas glosto skulptūrą – atsargiai, pamažu, visą.

Melodija augo, stiprėdama ir greitėdama, nendrės ėmė rankomis šokti. Ričardas atsargiai užsliuogė kiek aukščiau bambos, pakaitomis delnais švelniai myluodamas ir vieną, ir kitą ką tik iš miego pažadintos gražuolės milžinės spenelį.

Ežerakė pati nepajuto, kaip siaurėjančia spirale ėmė lėtai glostyti kairiąją savo krūtį. Būtų galėjusi prisiekti, kad žino, kas dabar vyksta ten, orbitoje. Būtų galėjusi tai papasakoti, arba net – parodyti. Nendrės jau beveik rėkė, ritmas pulsavo strėnose ir jos šoko, – it pamišusios, visu kūnu.

Pakibusi pačiame vienatvės, amžinybės ir nesvarumo viduryje Ana virpančiais delnais kartojo kiekvieną Ričardo judesį. Žinojo, kuo tai baigsis. Perpratusi akmens amžiaus kunigaikštienės mąstymo būdą, neturėjo priemonių jam pasipriešinti. Jai vienu metu buvo ir skaudu, ir gėda, ir gera. Ji beprotiškai gailėjo savęs, mylėdama paskutinį visoje planetoje išlikusį civilizuoto pasaulio vyrą, ir puikiai suprasdama, kad tai – paskutinis jos gyvenimo vyras.

Ežerakė prisėdo po vieninteliu krūmu ir su pasimėgavimu atsidavė įsiaudrinusiam Ričardui. Buvo šventai įsitikinusi, kad judviejų sinchronišką drebulį ritmingai vibruodamas atkartoja ir tas raudonas besilydantis saulėje taškas.

Paskui laiminga gulėjo glėby prie jo šono ir žiūrėjo į dangų. Skaičiuodama akimirkas laukė.

Nenustebo, išvydusi fejerverką. Kruviną gėlę per visą dangų. Paskutį kartą sužibusį kraujo lašą. Tikriausiai ir ji pati tam ryžtųsi. Žinojo, ką parodys bioskaneris. Žinojo, kad galų gale Ričardas atleis jai šią švelnią, tačiau būtiną žmogžudystę.

Dabar vienintelė visame Narsatune Saulės deivė bus ji, – Ežerakė.
 
< 2013-06-05 knygos autorius 2013-06-10 >
komentarų: 0neteisingų atsakymų: 0teisingų be komentaro: 1
kaip komentuoti?vardas:
Kontrolinis klausimas:url:
Kiek iš viso buvo įgulos narių?

atsakymas:
Įrašyti(pasitikiu Jūsų vidiniu cenzoriumi (ąčęėįšųūž, rupūžė ir t.t.))

rzu
dienos
saulė
modeliai
kūryba
ratilai
kas ir kaip
parama